mm Terapija

Gražios moterys

2012-03-02T10:52:00.006-08:00

Vis dėlto manau, kad pasidažiusios moterys yra gražesnės (dailesnės, patrauklesnės žiūrėti, tvarkingesnės, charakteringesnės ir t.t. ir tram pam panašiai) už tas, kurios "gražios natūraliai". Bent jau koks tušas, blizgis ar skaistalai ant skruostų tai beveik būtini, dabar galvoju. Saikingai ir skoningai, žinoma.

Kai dirbu iš ryto, dažniausiai net tušo neužsitepu akims pramerkti, nors vienas iš darbo reglamentų yra "to wear make up"! Tai, beje, išdėstyta prie punkto, kokia turi būti profesionaliai atrodanti registratorė. Bet aš gi ir taip anksti keliuosi: artistiškiems potėpiams nėra nei laiko, nei nuotaikos. Ar aš apsileidus? Šiandien visai su tuo sutikčiau.

O spalvų tai aš turiu. Ir visokių organiškų/natūralių ten... :)

Ta proga, jog šiandien penktadienis, o ryt nusimato pastovėjimas pas menedžerį ant kilimėlio, pasitreniravau "go out/ charm the manager" akių makiažą. Ir dar ta proga, kad maivaus, rodau savo įgimtus sugebėjimus!

visada kažkaip kvailai jaučiuosi, kai pati save fotografuoju ir kam nors parodau :))

Smagaus penktadienio!

Į žiemą atėjęs pavasaris

2012-03-01T02:57:00.002-08:00

Sustoju. Pritūpiu. Pilkšvų akmenėlių mozaiką perdėlioju į mėlynų tonų, graženį gabaliuką įsidedu į kišenę. Nusišypsau. Atsistoju tiesia nugara ir pirmąjį žingsnį žengiu lėtą...

Jaučiu, jog šiais metais tai jau tikrai atsigriebsiu! :) Nuo to laiko, kai atvažiavau į šalį, čia nebuvo nei pavasarių, nei vasarų. Kaip du tūkstančiai dešimtaisiais pasibaigė šiltas oras, taip tuos du metus stojo nesibaigiančios žiemos. Ir štai dabar sprogo! Visa savo galia dar nedrąsus, bet daug prižadėjęs pavasaris. Kokia laimė! (šypsausi)

Smagu matyti kaip žmogų keičia gamta. Atsidarius feistūbą beveik visų pasisakymai susiję su pavasario grįžimu :) Visuotinis džiugesys! Esu tikra, kad ir blogeriai apie tai jau rašė/dar rašys. Ir aš rašau, nes man svarbu. Kai pagalvoji, tiek daug amžių praėjo, o mes dar taip stipriai priklausomi nuo gamtos ciklų. Tikriausiai, ryšys neatsiejamas...

Turėjau vieną draugę, kuri kartą sakė: "...ruošiausi egzaminams, galvoje ištisus mėnesius virė mokslas. Kai vieną pietų pertrauką išėjau į lauką ir pamačiau žydinčias gėles - susigraudinau. Per tą bėgimą nė nepastebėjau įsigyvenusio pavasario..." Ir man taip yra buvę. Ir daugeliui taip nutinka. O šiandien aš giliai įkvėpiu ir džiaugiuosi, jog matau/jaučiu kiekvieną pavasario krustelėjimą, padidėjusį centimetrą, pražydusį narcizą, atšilusį laipsnį... Geriu į save tą nepaprastą jausmą ir labai džiaugiuosi, jog ir vėl taip moku.

Su pavasariu!

vasario 26-toji

Labai geri dalykai

2012-02-23T09:59:00.000-08:00

Nedraugiška, žinau, bet man visai smagu nesidalinti gerais dalykais. Ypač gerais nuotykiais. O štai pabumbėti, pasiskųsti sekasi lengviau - laisviau mintys liejasi.... Bet šįkart tik apie labai smagius dalykus.

Pastarosios dvi savaitės buvo pilnos. Veikėm tą ir aną, buvom ten ir ten. :) Pirmiausia apie trečiadienį, kurio laukiau tris mėnesius. Ėjom į James Vincent McMorrow koncertą. Koks puikus buvo! Gyvi instrumentai, širdį minkanti muzika ir raudonplaukis, nelabai drąsus, bet labai nuoširdžiai mielas vokalistas Vincentas :) Kaip senas geras antros kartos pusbrolis iš kaimo, tikrai :* :) Klausiausi ir gaudžiau kiekvieną akimirką...

Tada buvo šeštadienis, kurį ėjom valgyti TŲ spurgų. Apie jas rašė Žiupsnelis druskos. Seriously draugai, tai pačios skaniausios nevarškinės spugros, kokias tik kada valgiau. Net ir nosį įdaru išsitepliojęs Eligijus liko sužavėtas :) Rekomenduoju visiems.

Tada po saldžių pusryčių ėjom į Tate Modern, kur apžiūrėjom Yayoi Kusamos parodą. Labai mano (ir dabar jau Jovitos, manau) menininkė :) Visiškai pamišusi dėl burbulų ir taškelių. Tokiais momentais, kai galiu prisiliesti/pamatyti/patirti kažką pasaulinio lygio, prisimenu gyvenanti Londone. Gaila, kad anksčiau į jį žvelgiau kaip į liūdną tremti, o ne miestą, lygų kitiems pasaulinio lygio didmiesčiams: Niujorkui, Tokijui, Pekinui, Sidnėjui...

Dar vėliau Eligėlis nusivedė į vintage/art deco parduotuvę/turgų. Raibo akys ir salo burna. Jei tik kišenės būtų pilnesnės...Tada kitą dieną už 3.5 svaro matėm "The artist", o dar kitą važiuosim prie jūros! Šiandien Londone šešiolikos laipsnių pavasaris! Moterys avėjo basutes, vyrai mūvėjo šortus... O vis dar vasaris. Niekaip nepriprantu. Bet pražydusios pakalnutės patinka :)

Gavau gavau!

2012-02-12T08:18:00.000-08:00

Aš jau buvau visai pamiršusi "Stylish blog award", šmėžavusį beveik visuose bloguose praėjusiais metais, bet še tau kad nori, praėjusį penktadienį Aušra iš Dreisenos ėmė ir maloniai pareiškė: "Aš manau, kad šis dienoraštis ir Tamsta autorė, esanti labai stilinga, todėl apdovanoju stilingo blogo apdovanijimu. :}" Labai smagu ir mielas ačiū! :)

Po to galvojau: o kas yra stilingas blogas? Gražus dizainas? Šauniai suderintos jo spalvos? Tekstų temų vientisumas? Dar anksčiau mąsčiau, jog mano blogas neturi konkretaus veido. Jis nei apie kulinariją, nei apie madą, kūrybą, politiką, tikybą... Jis apie susivėlusį, išsielektrinusį, išsitaršiusių kasų mano gyvenimą. Tai ar gali blogas apie gyvenimą būti stilingas? Jei taip, tuomet tęsiame žaidimą!.. :)

Pagal taisykles, turiu paminėti iš ko gavau apdovanojimą, perleisti jį kitiems, mano nuomone, stilingiems blogams (tik nežinau konkretaus skaičiaus) ir parašyti 7 dalykus, kurių dar nesu rašiusi savo dienoraštyje. Taigi:

1. Blogere būnu jau ketvirtus metus. Mmterapija yra mano penktasis(!) blogas. Pirmasis vadinosi "Akvarelės" (vis dar didžiuojuosi žavingu jo pavadinimu:) ) ir jis gyvavo viename iš užsienietiškų serverių. Tada persikėliau į Blogas.lt, kur "Akvarelės" tapo "Gražiais dalykais" (ilgainiui blogo pavadinimai keitėsi kartu su mano nuotaikom: "Kosmonautės užrašai", Madmuozelė, Puslapis Nr. 626). Šalia "Gražių dalykų" gimė atskiras blogas "Mūzos", kuris gyvavo vos keletą mėnesių. Galiausiai teko pasitraukti iš blogas.lt (ne savo noru) ir persikrausčiau čia, į "Mmterapiją". Šalia terapijos kūriau kitą, jau paskutinį blogą "Infantilė", bet ir jis sunyko. Dabar rašau tik į mm, neskaitant kasdieninio popierinio dienoraščio, idėjų knygos ir visų tų popierių skiaučių, kurių per dieną mano rankinėje atsiranda nesuskaičiuojami kiekiai. :)

2. Per visą savo gyvenimą turėjau tris pravardes: dėdė vadindavo širšyte, pusbrolis - armonika, o Roberta, nuskambėjus Klintono skandalui - Levinski. Tačiau mano vardo metamorfozių, ypač čia, Londone, patyriau daugybę. Buvau/esu: Monique, Moni, Monikutė, Monia, Mona, MonMons, Moniki, Monikity, Mopytė (taip gaunasi Eligijui, kai nori kreiptis "Monikut" ir "Pupyt" vienu metu), Močiutė (Eligijaus variantas irgi! Supraskit, jis labai myli savo močiutę, o aš irgi iš M raidės prasidedu :)) ir dar yra vienas Eligijaus "netyčinis išradimas". bet pasiliksiu jį sau (blush) :))

3. Šiuo metu mano mėgstamiausias patiekalas yra skrebutis su sviestu. Skrebutis traška, sviestas saldus...

4. Many dažnai gimsta genealių idėjų ir grandiozinių projektų planų, tačiau, turiu b a iY i y s i ą ydą - vos tik pradėjusi vieną ar kitą projektą dažniausiai jį palieku nepabaigtą. Idėjoms įgyvendinti trūksta ryžto, drąsos, aistros ir įkvėpimo, dar gyvenimo džiaugsmo kai kuriais momentais. Anksčiau į užpakalį už tai gnybdavo mama, dabar gyvenu su lygiai tokiu pat atidėliotoju/nepabaiginėtoju/metiku į šalį :)

5. Bijau atrodyti graži. Tiesiog turiu tokią baimę būti pasidažiusi, pasipuošusi, su ryškesniais/didesniais aksesuarais ar papuošalais. Tada atrodo, kad visi į mane žiūri ir galvoja visokius piktus dalykus.

6. Turiu dar keletą keistų baimių: baisu atsiliepti telefonu (net jei skambina žinomas žmogus), bijau bendrauti ir apskritai pažįstamų, bet ne visai artimų žmonių, net kai kurių draugų savo bijau.

7. Moku žvilpti kaip berniukas.

O dabar savo titulą perleidžiu šiems blogams:

Le Petit Oiseau

Gugos raideles
Gyveni tik kartą

Die, Vi! nu?
Decor subtil
0605194

Visi kiti, kuriuos norėčiau apdovanoti "Stylish blog" titulu, jau buvo apdovanoti anksčiau arba tai yra užsieniniai blogai ir jų blogeriai nėra įtraukti į žaidimą ;)

L - for liberty*

2012-02-02T06:18:00.000-08:00

Paukščiai yra laisvi, nes turi sparnus, žmonės jų neturi, bet irgi yra laisvi. Tokius mus pagimdo mūsų mamos, tokiais mus skelbia politiniai valstybių raštai. Visi prieš visus laisvi - taip sako demokratija, bet vis tiek būna laisvesnių už kitus. Šitaip dar labiau manau po šiandienos popietės, pasivaikščiojus po žvarbiai gaivų Londono Sitį.

Keliaudama po darbų namo sugalvojau išlipti pakeliui buvusioj stotelėj. Išlipau rajone, kuriame beveik nesilankau, ir iki kito metro sustojimo keliavau pėsčia. Pagrybaudama, koja už kojos, stebėdama aukštus stiklinius pastatus, cementinius grindinius, nepažįstamų parduotuvių vitrinas ir žmones. Šitas miestas yra LAISVAS (!)- kilo euforiška mintis. Ir tai tikriausiai yra vienas pagrindinių Londono žavesių, lemiančių visus sekančius. Čia visi gali veikti/elgtis ką ir kaip nori:
> Atsidaryti savo versliuką, net jei didžiulis supermarketas vos už poros žingsnių. Jis gyvuos, nes savininkui nereikės mokėti didelių mokesčių, o ir žmonės pirks - čia jų 10 milijonų, kažkuris vienas iš šimto tikrai nemėgsta superprekybcentrių.
> Įsisprausti į ryškiai per ankštą 14 dydžio mini sijonėlį ir jaustis gražiai. Jei tik parduotuvėje bus dydžių, bus ir pirkėjų.
> Persidažyti savo mašiną leopardiškai. Tikrai rasi tokį autoservisą, kuriam apsimokės samdyti pašėlusius menininkus, pirkti neįmanomų spalvų automobilių dažus, nes bus klientų!
> Melstis viešajame transporte. Šalia sėdintis žmogus išpažįsta kitą tikėjimą, o be to, klausosi ipodo - jam nė motais - tegu.
> Nebendrauti su nepatinkančiais žmonėmis. Čia jų tiek daug ir tokių skirtingų, kad tikrai atsiras bent keletas, su kuriais norėsis būti geriausiais draugais.
> Ir dar daugybė kitų pavyzdžių. Londone gyvenantys lietuviai, galite pridėti savuosius pavyzdžius apie "londonišką laisvę" komentaruose. ;)

Čia gyvenantys žmonės yra labiau atsipalaidavę, susitelkę į save arba atvirkščiai - stipriau išsiblaškę. Jiems kitų nuomonė nėra svarbiausias stimulas ar stabdis elgtis vienaip ar kitaip. Panašu, kad čia neegzistuoja "o ką pagalvos kiti" sąvoka. Tai ir yra londoniečių laisvė - būti sau patiems, laisviems nuo kitų nuomonių ir kreivų žvilgsnių. O ir kreivų žvilgnių čia kur kas mažiau. Žmonės moka tolerancijos...

Prisižadėjau sau nebelyginti šitos atskiros valstybės su Lietuva, tai ir nelyginsiu. Tik duosiu sau ir visiems likusiems Lietuvos lietuviams nuoširdų patarimą. Iki tokios pat laisvės mums visai nedaug. Tik truputį daugiau pakantumo kitokiems, šypsenų, veikiančių "perduok kitam" principu, mažiau galvojimo "ką pasakys kiti", mažiau gilinimosi į globalius valstybės reikalus - daugiau į savo kiemą, išsilaisvinimo iš bandos, drąsos daryti kitaip, truputį maišto....

Laukiu grįžti namo. Stengsiuos išlikti laisva - nepasiduoti provinciniam lietuviškumui. Taškas. :)

* L - tai kaip laisvė

mm

Pasiteisinimas

2012-01-31T10:09:00.000-08:00

Būna toks jausmas gražioms moterims- žvilgteli į veidrodį ir iškart nebemėgsta savęs. Tai šukuosena per daug susiplojo, tai maskuotė nuo paslėpto spuogo nusitrynė, auskarai ėmė nebetikti prie šaliko, blakstienos atsirietė ir taip toliau ir pam param panašiai pašaipiai kalbant... Man toks pat jausmas, tik su rašymu. Pasižiūriu į parašytą tekstą ir nebemėgstu. Nepatinka nei įžangos, nei dėstymai, pabaigos irgi lėkštos atrodo. Todėl ir nerašau dažniausiai pastaruoju metu.

Aš ta užsisyrusi naivioji, kuri sako: "arba viskas tobulai ir iš karto, arba geriau nieko išvis" (lyg tas niekas padėtų išsaugoti kažko gero likučius, likusius sename galvojime). Turėčiau užsirašyti sau ant post-it lapuko "practice makes perfect" ir užsiklijuoti ant pilvo, kad visdada matyčiau nuleisdama galvą. Arba tiesiog turėčiau dažniau prisiminti savo tašėje besinešiojanti užrašofkę. Dabar visada nešiojuosi su savim, kad bet kada galėčiau užrašyti kilusią mintį. O minčių kyla ir jas vis rašinėju, tik sakiniai gula vis netobulai.

Pirštai kvepia salieru ir riešutų sviestu. Išmokau gaminti skruzdeles ant baslio, kas yra labai šaunus mažų vaikų užkandins :) Pralinksmina, kai iki ašarų suerzina antra diena normaliai neveikiantis dušas. Vakar nebuvo šilto vandens, šiandien maišytuvo rankenėlė užstrigo. Eligijauoouu - pareik namoo :(

Ritualai

2012-01-24T06:09:00.001-08:00

Classic Pesto from Kinfolk on Vimeo.

Dutch Oven Bread from Kinfolk on Vimeo.

Honey Harvest from Kinfolk on Vimeo.

Žavinga...

Buvo svečių

2012-01-20T07:20:00.000-08:00

Pirmąją pusę savaitės turėjau svečių - š e i m y n a (!) buvo atvažiavus. Vedžiojau savo moteris po Londoną (vyrai buvo pasilikę daboti vieni kitų) ir džiaugiausi, kaip jis joms gražiai tiko.

?

2012-01-11T14:39:00.000-08:00

Kodėl galvojame tomis pačiomis mintimis? Kodėl patinka vienodi dalykai? Kodėl yra mada ir kam jos paisome? Kodėl verčiau renkuosi pilką, nei ryškiai raudoną?..

Bijau atsidurti centre. Bet vis kaupiuosi drąsai. O čia keletas genealių idėjų :)

Anthropologie

Copycat

2012-01-08T11:35:00.000-08:00

Sekmadieninio darbo nuovargis, net ir pabandytas nuplauti po drungno vandens srove, spaudžia kūną, nugulęs kaip švininė prijuostė. Tokias duoda apsijuosti klubus, ruošiantis plaučių rentgenui.

Dabar viską galima įamžinti, pakartoti, nukopijuoti, padvigubinti... Nori, kabink tą pačią plaučių nuotrauką atsiminimui ant sienos, ant kitos - Van Gogo reprodukciją naturalaus dydžio, nugūglintą paveiksliuką, kurio šaltinio nieks nebeatmena, atšviestą receptą iš Jamie Oliverio knygos, elektroninio laiško kopiją ant šaldytuvo, klausykis dainos, įsirašytos iš draugo draugo mp3... Bijau, kad daugiau nei 90 procentų mano gyvenimo yra nusižiūrėta. Ar čia gyvenimas kaltas ar aš, visai uždariusi savo vaizduotę/protą/sugebėjimus/talentus giliai į nieką?

Žinote tokį internetinį puslapį "Pinterest.com"? Tai galėtų būti vienas iš mano teksto objektų. Bet man patinka. Blush. :)

a

2012-01-07T08:11:00.000-08:00

Idea (kaip noriu tureti savo namus!)

2012-01-04T11:26:00.000-08:00

John Lewis

Oliver bonas
Nei vieno is siu baldu pirkti nenoreciau - pasigaminti noreciau :)

Antra nauja diena

2012-01-02T03:34:00.000-08:00

Ar tikite kliše: ''Metai bus tokie, kaip sutikti Naujieji'? Jeigu tikite, vadinasi tai veikia, jei ne - tada jums jokio skirtumo. O aš beveik tikiu. Praėjusius metus sutikau darbe - metai buvo sunkūs. Šiuos metus pavyko pasitikti linksmiau (pagal aukščiau pateiktą klišę, šiais metais privalėtų būti daugiau linksmybių, ar ne?): kelioms valandoms ištrūkau iš viešbučio (dirbau dvigubą pamainą), susitikau su Mr E., kitu jo draugu, pasižiūrėjom į spalvotą Londono pirotechniką, praėjom pro nepažįstamą miesto rajoną, pasiklausiau kaip įdomiai diskutuoja apgirtę berniokai, gimė drąsi mintis.

Valgau riešutus pusryčiams ir galvoju: metai bus geresni. Keliskart. :)

Nostalgija

2011-12-29T12:24:00.000-08:00

Kiek prisimenu save vaikysteje, megstamiausias mano uzsiemimas buvo piesti. Dazniausiai piesdavau ''mergaites''. Iki kokiu 14kos metu jas piesiau :). Po to uzaugau ir issigandau, kad nebemoku. O si menininke, matyt, neissigando arba neuzaugo. Miela.

P.s.: kodel vieni tos pacios autores potretai atrodo profesionalesni uz kitus? Ar tai spalvos? Ju deriniai? Seseliai? Kas?..

The Secret Hermit

Tyliai praejus mazoms Kaledoms su didele dovana

2011-12-27T13:26:00.000-08:00

Jausmas lyg buti tusciuose namuose pilka diena pries lietu. Ypac siandien, pasibaigus musu mazytems Kaledoms. Kai nuejau i stotele laukti autobuso, jausena issiplete per visa miesto diduma (neperdedant - per visa betonini rajona, kuriame gyvenu). Tikrai. Zmoniu vos vienas kitas, masinos irgi, rodos, tik netycia uzklydusios pravaziuoja. Taip vienisa, bet neliudna, vienisa tik. Kitas Kaledas sutiksim namie! Ir Kucioms visi susirinksim (vis dar nelabai isivaizduoju, kaip reikes pasidalinti sventes su Eligijaus seimyna, bet gal kaip nors:) ).

Siais metais mano Kaledu senelis buvo labai... stebinantis. Taip stipriai, kad net teko truputi paverkti. Pasijutau neverta, neteisingai suprasta, isprovokavusi ir labai stipriai nuskriaudusi ji, gobsi, nedraugiska, pasiputusi ir dar daug kaip kitaip jauciausi ta viena akimirka. Buvau apdovanota gamilybe is(si)pildyti sau viena materialiai brangia savo svajone. As visada palaikiau ideja verciau dovanoti popiereli su kvietimu prie sprendimo prisideti paciam dovanos gavejui, nei kazka, kas nera aisku ar verta. Bet si karta viskas kazkaip kitaip. Iki siol negaliu suprasti, nei kas, nei kaip, nei kodel. Dabar praktiskai galiu isigyti bet koki varda ant bet kokio daikto, bet zinot, kaip buna?.. Kai kurios svajones yra daug saldesnes, kai dar tolimos ir nepanasios, kad kada nors isipildys... Nesu tikra ar dabar, atsiradus realiai galimybei, noriu pirkti brangu dalyka, kuris bus labai svetimas prie kitu mano paprastu daiktu. Ar jausiuos geriau?.. Baisoka. Bet vis delto, labai branginu grazius ir didelius Kaledu senelio norus ir ketinimus. Mazos Kaledos su didele dovana... Prisiminsiu ilgai.

Jaukių, šiltų, kvepiančių, su mylimaisiais Kalėdų!

2011-12-25T03:59:00.000-08:00

Meilė sau

2011-12-11T17:12:00.000-08:00

Kur yra viduriukas keturkampio, kurio kampuose yra išsidėsčiusios sąvokos "narcicizmas", "sumaterialėjimas", "apsileidimas" ir "apkiautimas"? Kaip tas viduriukas vadinasi?

Kartą šią savaitę pastebėjau, kad beveik visas septynias dienas devėjau vieną ir tą pačią uniformą. Tiesiog išsitraukiau iš spintos rūbų kratinį ir vilkėjau jį vi sa da. Gal tik šalikus kartą kitą pakeičiau. Nejau tapau tokia nuoboda?? Pasiteisinimas nevykęs ir netgi apgailėtinai graudus: "neturiu kur puoštis; visos mano dienos- tai "darbas-namai"". Vaje! Kur dingo mano meilė sau?..

Jausmas, lyg įsivyniojus į tamprią, lipšnią maistinę plėvelę. Jei tik pati sau padėčiau iš jos išsilaisvinti... Daugiau bendrauti su žmonėmis man reikia greičiausiai. Jie įkvėpia/verčia galvoti/norėti/būti geresniu.

Mes versus Jūs/Verta - neverta

2011-12-06T09:53:00.000-08:00

Visas šis kraustymasis, pakavimasis, langų valymas, pinigų skaičiavimas ir k.t. sudėliojo išsisklaidžiusias mintis į vieną visumą. Išvadą padariau jau seniai. Kokia jūsiškė?

Mes gyvenam butuose-bendrabučiuose. Voniomis, wc ir virtuvėmis dalinamės su nepažįstamaisiais. Stengiamės būti mandagūs, bet mums nė motais. Kaip ir visiems kitiems, kurie nevalys apkalkėjusių dušų, nešluos prieangių kilimėlių, nejudins trečią savaitę kažkieno pelyjančios duonos bendroje spintelėje. Bet vis dėlto mus vienyja vienas darnus jausmas - "ne mano, mat jį velniop". Jūs gyvenate namuose-namuose. Čia jūs visa ko šeimininkai. Ir šluoti dulkes jums patinka. Nes dulkės jūsų. Ant jūsų grindų. Tikriausiai esate pasidarę remontą, ar bent jau turite kambarinę gėlę - švaru, jauku ir sava.

Mes į darbą važiuojame metro. Piko metu kaip silkės, vasarą - šutinami kopūstėliai. 60 minučių iki darbovietės - norma, pradėti dirbti septiną, keltis penktą - norma dukart. Esam "f****g polish imigrants" ir jaučiamės nejaukiai, jei kas klausia: "where are you from?". Jūs į darbą keliaujat nuosavais automobiniais. Neprabangiais, bet komfortiškai. 15 minučių. Per piką. Didžiuojatės savo tautybe ir labiau ištiesiate nugaras, praeidami pro baltarusius prekybininkus Gariūnuose.

Mes uždirbame tūkstantį svarų, jūs - tūkstantį litų. Mes teoriškai sau leidžiame kelionę į Tenerifę, praktiškai - taupome pinigus "grįžimui į Lietuvą". Jūs neatostogaujate Ispanijoje, bet savaitgaliais lankote mamas, draugus, važiuojate į Jurmalą. Mes sau leidžiame megztukus iš Mango, sijonėlius iš Zaros, batelius iš Clarks kartą į du-tris mėnesius. Jūs kas dieną užsukate į Humaną ir vis randate ką nors kašmyriško, ką nors iš Wrangler, net kartais iš Gucci.

Mes nesėkmės atveju jaučiamės tokie velniškai vieniši, tokie vargšai ir nuskriausti, bet paverkus į pagalvę, stojamės su storesne skūra ir vėl einame kovoti už gyvenimą. Jūs, suklupę, kaltinate kitus ir nesate linkę mokytis pamokų - vis tiek Bubilius blogiausias.

Mes išvažiuojame uždirbti pinigų, pasinaudoti didesnėmis galimybėmis, pamatyti pasaulio. Jūs liekate, nes esate realistai. Mes grįžtame pasiilgę Lietuvos, labiau mylėdami artimus, išmokę dalykų. Jūs mūsų nelaukiate.

Nauji namai, bet ne namai

2011-11-29T02:24:00.000-08:00

Ieškoti naujų namų yra tas pats, kaip ruoštis pusmečio egzaminui, rasti juos - kaip vargais negalais jį išlaikyti. Šios savaitės buvo vienos įtempčiausių per pastarąjį laiką. Budėjom visas savo išeigines skelbimų svetainėse, o ir darbo metu budėjom, kai nieks nematė, nevalgėm, nesiklojom lovų, nesiskalbėm, o tik varvinom akis visą laiką ieškodami. Ir radom :) Sakyčiau, vertus šešeto, bet nieko tokio, tik pusmetis beliko juose gyventi.

Per pastarąjį laiką padariau išvadą, kad Londonas (išskyrus nesuvokiamai brangų jo centrą) yra nudriskęs, nuspardytas, apspjaudytas ir dvokia. Važiuokim visi atgal, prašau. Mes važiuosim jau greit :)

Beje, tai viena baisiausių vaivorykščių, kokią tik esu mačius (čia) :)

Madinga vintage eklektika 2

2011-11-22T13:14:00.000-08:00

Bijau, kad ir vintage išeis iš mados. Kas bus po jo?..

Madinga vintage eklektika 1*

2011-11-20T13:55:00.000-08:00

Buvom gimtadienyje! Net nebežinau kas patiko labiau: šventė su daug naujų draugų ar pati šventės vieta :) Jei gyvenate Londone arba kada nors ketinate jį aplankyti, labai rekomenduoju "Drink, Shop & Do" vietelę. Rašau "vietelė", nes jokiu kitu vienu žodžiu jos nepavadinsi. Tai parduotuvė-kavinė-šuolaikinių rankdarbių būrelis, kuriuos jungia vintage dizaino idėja. Pasižiūrėkit (panašu, kad apie šią laimės gamyklėlę rašė ne vienas blogeris, o aš jau galvoju aprašyti ją BUK'e :) )

nuotrauka iš čia

nuotrauka iš ten pat

Nuotrauka iš kitur

Viskas, kas yra parduotuvėje-kavinėje - parduodama. Kėdės, ant kurių prisėdote, arbatos puodeliai, iš kurių gėrėte arbatą, paveikslai, puošiantys sienas, šviestuvai, lėkštutės, stalai, komodos - viskas :) Ar ne šaunu? Valgai sau buterbrodą iš močiutės jaunystės lėkštutės, sugalvoji, kad tokios nori, imi ir nusiperki :) Net ir nuotraukose galima pamatyti, kaip keičiasi kavinės interjeras, kurį, spėju, tenka atnaujinti kas kartą kažkam kažką įsigijus.

Įdomu, bet tik dabar, panaršiusi kavinės nuotraukas, pagalvojau, jog ši vietelė yra būtent tokia, kokius kitados įsivaizdavau savo namus: eklektiškus, senais, pačios perdažytais-atrestauruotais baldais, mielom močiučių siuvinėtom pagalvėlėm, paveikslėliais, turinčiais istoriją... Pas mamą jau turiu pirmąjį kraitį - tetos atiduotą "minkštą dalį", kurią laukiu nesulaukiu, vasarą plausiu ir lipdysiu naujam gyvenimui. :)

* to, ką norėjau parašyti iš tikro, parašyti nepavyko, bet pavadinimo nekeisiu įrašo tęsiniui.

Labos
mmm

Shuh

2011-11-20T10:27:00.000-08:00

Visai kaip šokių batelius įsigyjau šventėms. Šitų tai neatiduosiu.

Shoppingai

2011-11-18T13:54:00.000-08:00

Neikite pasivaikščioti po parduotuves su žmogum, turinčiu skirtingą skonį, nei jūsų. Panašu, kad buvau užkalbėta ir štai, Gintarė man įsūdė* suknelę.

Vos susitikus buvo visai smagu: gėrėm late, šnekučiavomės apie darbą, vėliau, pakeliui į parduotuvę, inikom į diskusiją apie britus ir Britaniją, kas buvo ganėtinai įdomu ir... netikėta, mat Gintarė, vėliau išaiškėjo, naujojo tipo lietuvaitė, aktyviai besistengianti išlaikyti "naujasis lietuvis Londone" stereotipą* ir iš širdies žinanti statybininkų žodyną*. Bet apie ją kitą kartą arba ne.

Atėjus į pirmą parduotuvę ir dar susitikimo pradžioje supratus, kad nieko bendro neturime, Gintarei mandagiai pasiūliau išsisklaidyti po parduotuvę ir rinktis pirkinius kas sau. Bet ji, graži, stilingai besirengianti moteris, kategoriškai atsisakė norėdama man "padėti" Aš gi tik beviltiška pelenė, su kako spalvos paltu, o ji - rafinuotą skonį turinti Diva. Teko apsimesti, kad džiaugiuosi jos pagalba, bet vėliau tai jau visai ne. Dabar turiu juodą aksominę suknelę, kurią net Eligijus nuteisė... Ryt nešu atgal į parduotuvę.

Man nepatinka apsipirkinėti Londone. Gal dėl to taip ir apsileidau. Čia nėra mano būsimos diplomuotos dizainerės sesers Marijos, kritiško žodžio sesers Guodos ir galutinio nuosprendžio turėtojos mamos (žinau, skamba labai nesavarankiškai, bet jos skoniu pasitikėjau ir vis dar pasitikiu visą gyvenimą). Be to, Londone nerasi lietuviškų turgelių, kur galima pirkti pigių/stilingų/kokybiškų dalykų. Čia tik brangūs arba nekokybiški visi.

Nuo vasaros pradžios niekaip negaliu išsirinkti proginės palaidinės. Aš apgailėtina. Atėjus į parduotuvę pasimetu, nebesuprantu, koks mano stilius ir ar apskritai mano gyvenime jis egzistuoja, nebeprisimenu, kas tinka ir kas ne mano figūrai, kokių spalvų vengti, nes ir taip visa spinta vieno kolorito ir pan. Tikras išbandymas. Po kiekvieno nesėkmingo apsipirkimo dažniausiai grįžtu atgal į parduotuvę daikto grąžinimui, po to seka ilgas reabilitacinis laikotarpis po asmenybinio žlugimo, suvokus savo nuomonės netvirtumą, legvabūdišką blaškimąsį tarp "madinga" - "stilinga", "šarminga" -"kategoriškai kuklu", "seksualu"-"aš" ir t.t...

Panašu, kad filsofija "aš ne nauji batai, o bilietas į gyvo garso koncertą" arba "šilta ne tik su šimtaprocentiniu kašmyro megztuku, bet ir su 30 pocentų vilnos" sumaišė mano galvą ir aš vėl tarp kraštutinumų: nuo "mažiau dėmesio išvaizdai" nusiritau iki "visškai nesistengiu būti graži". Galimas daiktas Gintarė, kuri kažkada, pietų pertraukos metu, yra juokavusi, jog "niekada nedraugautų su už save gražesne moterim" tą striuką suknelę, atidengiančią mano putlias kojas ir baltas rankas, įsūdė su tikslu. "Oooo Angelėli mano, kaip tau tinka, truputį paeisi į soliariumą ir bus nieko tokio tos baltos kojelės. Galiu pasiūlyti keleta labai neblogų..."

Mergaitės turi būti gražios.

*Su Eligijum nusprendėm, kad įsūdyti yra labai puikus žodis, todėl jį džiugiai priėmėm į savo apleistus lietuviškus žodynus

* Ar yra tokių, kurie nežino koks jis?

* toli gražu ne intelektualiai literatūrinis

P.S. Aš nuoširdžiai atsiprašau už kai kuriuos galimai įžeidžiančius ar nekorektiškus savo pasisakymus šiame rašinėlyje. Esu tikra, Gintarė yra labai šauni mergina, lenkianti mane dešimtis kartų daugelyje dalykų, tik dar mažai ją pažįstu :)

mm.

Pa(si)kalbekim

2011-11-14T11:58:00.000-08:00

Prisemiau burna limonado. Burbuliukai popsi, kutena nosi, grauzia siek tiek, bet nei nuryti, nei isspjauti. Nei tyleti, nei kalbeti. Nei atnaujinti bloga, nei palikti apleista...Panasu, kad kalbeti su savim nebenoriu, bent jau ne lapkriti.

Prisijungiau prie feisbuko, pasitikrinu keleta pastadeziu. Vienam ju voratinkli suka voras, kitose dvejose, neskaitant neaisku kam, neaisku kada uzsiprenumeruotu naujienlaiskiu, ridinejasi vienisas dulketas vejaritis (tumbleweed angliskai). Matyt, reiktu pradeti saves gailetis. Arba vel, isikabinus sau paciai i ranka, megti gyvenima toki, koks yra.

Kalbu, kur nereikia, tyliu, kur butu geriau pakalbeti. 1.

tumbleweed

Nuo a iki z

2011-11-07T10:12:00.000-08:00

Nuo šviesaus debesies iki tamsių samanų, nuo ten iki čia, nuo vasaros iki žiemos - taip ir dar daug kaip pasikeičiau. Jaučiu. Negaliu patikėti - pamilau žiemą.

Pačiai keista, bet jaučiuosi gerai, kai vakaras ateina vidury dienos, po kojomis pinasi klevo lapai, lietus lyja tiesiai į veidą, ryte būna šalta išlipti iš lovos, saldžiai kvepiu medumi. Panašu, kad nevykusi vasara išsinešė mano liūdesį ir man vėl gera. Iš oro.

Pirmadieninio saulė sriubos dubenėlyje

2011-11-07T07:05:00.000-08:00

Didelis smagumas pirmadienį neiti į darbą. Eligijus liepė "nebūt namų šeimininke ir užsiimti smagiais dalykais". Na taip, dažniausiai per savo laisvadienius skalbiu, verdu, siurbiu, šluostau arba tingiu, žinoma. O šiandien vis dėlto pabuvau namų šeimininke ir pati sau išsiviriau sriubos iš "to, ką turi šaldytuve". Gavosi kreminė kvapniojo moliūgo (butternut squash - toks, kur pailgas oranžinis) raudonųjų lešių, saulės spalvos, laimės skonio. Panašu, kad pradedu suprasti, kas su kuo ir kaip dera virtuvėje. Džiaugiuosi.

Monika goes true*

2011-11-03T07:40:00.000-07:00

Jaučiuosi kaip nusipraususi vėsiame vandenyje, o odą nusitrynus šiurkčiu plaušu. Šitas miestas pradeda mane įsileisti.

Vakar buvome šokti. Lindy hop, baby! Aš vėl pradedu būti aš, o Eligijus toks žavus, kai stengiasi. Šypsausi.

Žinot, kuo Londonas yra patrauklus? Atsiverti kažkieno blogą, pasiklausai gražios dainos, įsimyli ją, tada į paieškos laukelį įvedį dainininko vardą ir už kelių akimirkų jau turi bilietus į jo koncertą sausį (beje, vienintelis blogumas yra tas, kad bilietus į bet ką reikia pirkti prieš kelis mėnesius, nes kitaip jei visi sold out). Betrūksta tik žmonių džiugesiui dalintis.

Po truputį jaukinuosi ekologiją. Kol kas pradėjau nuo kosmetikos: Maybelline pakeičiau UNE, taip išgirtą aussie į dr. organic, Body shopą į Lush. Gaila, tik kad ekologiškas maistas čia tris kartus brangesnis, o savo daržiuko neturiu. Bet jau turim žalią šiukšliadėžę. Tarą išplanu, o popierius sulankstau, kaip priklauso. Va - pasiplosiu sau pati :)

O čia jums tikros muzikos:

et

2011-10-31T05:20:00.000-07:00

Deja, prekybininkai nepardavinėja draugų, todėl žmonės jų ir neturi. (Egziuperi)

Sluoksniuotasis Bondžumbrijus

2011-10-25T11:30:00.000-07:00

(kikena)

Šitam blogui netinka tapti nei fašion, nei kulinariniu ar dar kokiu šiais laikais madingos temos blogu. Niekada neturėjau kantrybės fotografuoti maistą - man norisi kuo greičiau jį susigrūsti į burną ir būti "nieko nežinau". Be to, nelabai mėgstu kulinariniuose bloguose prilipusios mados maistą fotografuoti truputį šone, truputį pabarsčius ko nors aplinkui ir tt. Gaminant nesijaučiu apimta polėkio, o kruopštumas, kuris reiškiasi kuriant aksesuarus, visiškai išsiverčia ir apsiverčia žemyn galva. Kitaip tariant, gaminu, nes nėra kur dėtis.

Viktorija sakė, jog lauks mano kulinarinių bandymų iš naujos receptų knygos, kurią nusipirkau praėjusį kartą. Bet tai, ką gaminau vakar, sugalvojau pati :)) Gal tik sluoksniuotos tešlos pyrago paveiksliukas iš knygos įkvepė. O buvo taip:

Eligijus iškočiojo 5 kv metrus tešlos, kurios pakraščius teko nurėžti ir padžiauti ant turėklų (nes nebebuvo kur kitur). Neapgaudinėsiu, šitaip atrodė mano darbastalis, beveik viską pabaigus. Kočiojom su popierinio rankšliuosčio laikiklio kotu, o ten labiau kampe matosi modemas.

Kai iškepė atrodė taip. Sendintas efektas. Vidų užpildžiau garstyčiose, meduje ir majoneze marinuota vištos krūtinėle, geltona paprika, tarkuotu sūriu ir rausvu savos gamybos kokteiliniu padažu.

Iš likusios dalies tešlos iškepiau obuolių sluoksniuotį ir suktinukų su dešrelėmis. Dabar soti sėdžiu ir kikenu.

;)

Panorama: penktadienis

2011-10-21T13:18:00.000-07:00

Šiandien man labai tinka "žiūri į knygą, mato špygą" fraziologizmas. Ir gėda ir bėda - būna užėjęs visiškas išsiblaškymas. Gabrielė, pažįstama psichologė sakė, kad išsiblaškymą lemia nemėgstama veikla. Nesu tikra, bet visas bėdas suversti darbui man patinka. Nors už priekinio stalo buvau pradėjusi jaustis visai komfortabiliai, savo laikinosios profesijos ne pa mi lau. Ne-e. Beje, kaip tik šiandien, karpydama popierius, labai stipriai galvojau "už ir prieš" grįžimą į žurnalistiką. Pritrūko laiko padaryti išvadas, todėl ore pakabinau dar vieną "nežinau" balionėlį. Štai tau jau ir du: ūminis išsiblaškymas bei lėtinis nežinojimas.

Nusipirkau kulinarijos knygą :) Šią savaitę (išskyrus šiandien, kada maisto užsisakėm į namus), stengiaus būti gera kambariokė. Šviežią maistą gaminau/gaminom beveik kiekvieną dieną. Žiū, gal ir įsitvirtins nauja rutina ir aš, kaip be penkių minučių nauja namų šeimininkė, fotografuosiu visokius troškinius ir pyragėlius beigi publikuosiu savo bloge :) (kikena) Ir dar nusipirkau kepurę. Jums patiktų, jei parodyčiau, nes man tai patinka. Mano blogo logotipo nuotaikos :)

Šokiuose nebuvau, vakarinio makiažo nesitepiau, aukštakulnių neavėjau, pagal David Guettą kojų nekilnojau. Einu išsivalysiu dantis ir žiūrėsim holivudinę produkciją.

Beje, kas būnat Londone, dar spėsit nueiti į penkiasdešimtpenktą Londono Filmų Festivalį. Prisižadėjau iki kol iš čia išvažiuosim, sudalyvauti kuo daugiau Londone garsių renginių. Lapkričio penktą eisim į Bonfire naktį.

Hazel Bee - nuo šiol mano mėgtamiausias atviručių dizaineris :)

Labos nakties

Paukščius labiausiai mėgstu rudenį

2011-10-20T10:23:00.000-07:00

Ima darytis šalta. Patinka. Rytais apsisuku minkštą mamos šaliką aplink ausis, kaip tai daro vietinės kitatautės (nežinau, kokį tikėjimą išpažįstą, bet slepia plaukus po skarom) ir išeinu dar neišaušus. Parėjus susisupu į chalatą ir sakau: Londono šaltis yra šaltesnis už Šiaulių. Kokius penkiolika kartų, nors termometras rodo 10... Ir temsta jau labai greitai.

Po to karto, kai ėjau į Regents parką ieškoti Frieze art mugės (bet kurios neradau per visus šimtąšešiasdešimt hektarų, žinoma), visą savaitę galvoj sukasi rožiniai paukščiai. Tokie, tik rožiniai:

Sidabrinė gervė - kas žino tikrą jos vardą?

Protingi - reketuoja bulkos užtverdami kelią

Visi sugyvena

Regents parko paukštynas

Penktadienis

2011-10-14T13:07:00.000-07:00

iš čia

Vis dėlto, blogai yra kopijuokliai-nusižiūrėtojai. Pabandykit atsekti, iš kur šitas paveiksliukas :)) Bet koks mielas :))

mm

Pa(si)laistymas limonadais

2011-10-14T02:43:00.000-07:00

Kartą kitą ilgai buvau taip: didelė rudeninė pieva, su džiūnančiom smilgom ir saule, kaip pasibaigęs galioti kiaušinis, ištyškęs po visą vakaro dangų. Stovėjau vidury ir nežinojau, nei koks mano vardas, nei į kurią pusę eiti, nei apskritai, kur dėtis. Pasiblaškius į kairę ir į dešinę, pirmyn ir atgal, galiausiai grįždavau į tą pačią kurmio iškastą duobutę ir likdavau mindžikuoti. Niekas labai stipriai nepasikeitė, tik mano nuotaika. Su rudeniu, kai kurių taškų ant i sudėjimu, grįžimu namo ir vėl kelione atgal čia, su rožiniais eliksyrais praplauta galva.

Kai galiausiai vėl supranti ko nori, kai gauni leidimą pildyti savo užstrigusias svajones (gyvybinius poreikius, greičiau)(planų dar neįvykdžiau, bet jau spirgu - liko keli mygtumo paspaudimai ir op!) iš gilumos atsidūsti ir nusiįypsai visu kūnu. Ramiai eini sau judria gatve, o galvoj, kaip tos mašinytes, greitį viršija įvairus planai, galvojimai ir tikėjimai. Ne, aš neap(si)gaudinėju, neimsiu versti kalnų. Aš vis dar esu per mažai aktyvi ir iniciatyvi, dargi per daug namisėda ir skundikė savo gyvenimo. Bet grįžus supratimui, "kas aš ir ko noriu", jaučiu, vėl virstu į save. Į tą geresnę, kuri vėl veikia ir daro, žino ir turi savo nuomonę.

150

2011-10-10T04:37:00.000-07:00

Gavau užduotį: išrinkti 150 per visą "skaitmeninį amžių fotografuotų nuotraukų", sudėti į laikmeną ir nunešti į fotoatelje, kad atspausdintų. Sekasi sunkiai ir jaučiuosi "back to future", bet patinka :) Beveik kaip prisiminimų koncervavimas, užsitikrinant, kad jų nepasiglemš sudegęs kietasis diskas. Puiku.

Nuotraukų nebespausdinu nuo to laiko, kai nusipirkom skaitmeninį fotoaparatą, maždaug 9 metus (?!). Iš pradžių galvojom: o kaip patogu, sudedi 300 jų į folderį ir turi, vietoj tų menkų kelių vienetų, padarytų iš juostos. Tada džiaugiesi iki kol sugenda windows 98 :( ir tik parsinešus kompą iš meistro suvoki, kad tų kelių metų kauptų prisiminimų tiesiog neliko. Šitaip suklydom gal porą kartų. Po to nuotraukas pradėjau kelti į cd, bet ir taip suturėtos jos kaži kaip dingdavo iš lentynos. Tai per "didijį šeimos kraustymąsį", tai pametus pas kokį draugą, kuris gražiai sakė "nusikopijuos ir grąžins atgal".

Po to buvo toks laikas, kai vis žadėdavau jas visas atspausdinti. Bet nuotraukos kaupėsi, o papildomų pinigų, rodos, visai nebūtinam dalykui, taip ir neatsirasdavo. Šiandien darau labai atsakingą darbą, štai keletas mieliausių, kurias dėsiu į albumą.

Labai labai Rūtos labai gimtadienis

Norvegiškos draugės

Trumpiausias ever, 15 minučių gimtadienis :)

Pjeras su Naidžiu

Gražutė sesytė prieš daugelį metų

Kita sesytė prieš tiek pat daug metų: Hitler theme.

Namai

Tiesiog miela

Gyvenimo džiaugsmas

22 gimtadienis

Šef povar mylimiausias

Pižoniškai

2011-10-05T12:55:00.000-07:00

Negaliu nepažymėti savo materiališkumo viršūnės - nusipirkau labai vardinį, labai mandrą, visai man netinkantį, bet vat ot kOkį kvepalą. Nežinau, nepasidariau laimingesnė :) Net pačiai iš savęs juokinga.

Iki šiol maniau, kad kvepalai, kaip ir batų kaina, rankinės firma/vardas ar virtuvės komplektas turi atitikti žmogų. Jei turi pinigų, tai ir penėk savo tuštybę, jei ne, tai žinok savo galimybes ir nešok aukščiau kišenės didumo. Truputį šaipydavaus iš japoniško tipo moterų, kurios sugalvojusios, jog nori chanel rankinuko, bet ko atsisako, kad tik jį išgalėtų. Įsigijusios užriečia nosis ir būna pamaivom. Kas be ko, gyvena nuomojamame kambaryje ir neperka šviežios žuvies, nes per brangi.

Mama išmokė mėgti kokybiškus daiktus, kai išlaikė, o dabar, net kai gyvenu kitokiom sąlygom, įpročio atsisakyti sunku. Gėda nuo Agnės, kuri visada turi pinigų skristi į Slovėniją/Norvegiją/kitą gražią šalį, bet pirkti džinsų už man įprastus 40 svarų neturi nė minties. Kokia protinga ir žavi ekonomija. Prieš ją, o dabar dar ir su tais kvepalais jaučiuosi labai tuštutė.

Gal kam reikia chanel chance eau de parfum? :)

Grįžus

2011-10-04T03:35:00.000-07:00

Sunku grįžti į senas vėžias. Į savanorišką tremtį, karčiai saldžią namų alternatyvą, kitą veidrodžio pusę. Eligijus vakar sakė: "Keliaujam namo rytoj?". Ir jis ten nori - jau pradedu tikėti. Tik bijo. O aš tai visai nebijau :) Važiavau apdulkėjusiom, ištuštėjusiom gatvėm ir mąsčiau: nu pilka, nu ramu, bet gi mano, juk sava, tikra. Visada norėsim ten, kur mūsų nėra. Visada ten bus geriau, nei yra čia. Kvailas žmogus.

Galvoju, o kas man bus Londonas išvažiavus iš jo? Greičiausiai, nutiks taip, kaip ir su Klaipėda. Nemėgau studijų metais, o dabar net galėčiau pasakyti, kad myliu. Blogi dalykai pasimiršta, geri - sustiprėja. Ir su šituo miestu šitaip bus. Vaikams sakysim: mūsų meilės miestas :)

Dabar belieka neįkristi į išsikastą duobę, o apeinant ją trupančiu pakraščiu, pasidaryti pramogų. Sakiau, kad pradėsiu gyvenimą kitaip grįžus atgalios, tai taip ir darysiu :)

O čia pakelti nuotaikai. Geros dienos.

2 savaitės*

2011-10-03T03:12:00.000-07:00

Ką tik grįžau iš a t o s t o g ų! Gera gera vis dar jaučiant prabėgusias dvi savaites :) Siela pagaliau sušilo, nuglostyta, numyluota mylimųjų, o padrikos mintys, rodos, nurimo. Visai kaip išbaidyti paukščiai sutūpė atgal ant tvirtos medžio šakos. Aš vėl jaučiuosi rami, sava, susidėliojusi į vientisą mozaiką. Vėl turiu savo vietą pasauly.

Nesirašo visai. Geriau pažiūrėkit. Keletas fragmentų :)

myliu

mylimasis

mėgstamiausia - vėlyvis

namie - žalesnė

su Daivute

spalvos/nuotaikos per atostogas

Kalvarijų vienas

Danė

Durnius Žvejų bare

mano mergaitės

su mylima prie mylimos

* kai gera.

mm.

ė

2011-09-14T13:07:00.000-07:00

Mes truputį per daug materialistiški. Atidarė anglišką Akropolį beveik mano rajone. Buvau.
Norėjau į Tamstą.

Keliais sakiniais

2011-09-12T14:48:00.000-07:00

Pažiūrėjau "Eat pray love". Gimė dvi mintys: ar realybėje būna žmonių, kurie taip lengvai kuria santykius (su nepažįstamaisiais), kaip J. Roberts herojė? Ar kas nors stengiasi/varginasi (?) keliauti į pasaulio pakraštį susitikti vienąkart matytą žmogų, kuris sugrįžti pakvietė, rodos, tik tarp kitko? Ar apskritai įmanoma įsileisti nepažįstamąjį į savo sielą vos po kelių buitinių sutikimų, šnektelėjimų?.. Artimi/draugiški santykiai su žmonėmis man visada buvo sudėtingas procesas ir tik visai neseniai, būdama čia, šitai suvokiau. Aš tiesiog toks žmogus - teisinuosi - per mažai draugiškas, per mažai šiltas ir malonus. Esu apsijuosus nematomu burbulu, skydu, bet nežinau kam. Ir, rodos, visada taip buvo. Todėl iš paskos seka kita mintis: panašu, kad draugų neturiu ne tik čia, bet ir ten, kur noriu (pas juos) grįžti. Niekada neturėjau.

Kita mintis: iš čia, Londono, durys į kitus pasaulius, rodos, ranka pasiekiamos. Grįžus namo jos nutols ir užsirakins. Noriu namo, bet ir ten, kur už durų...

Tai tiek. Labanaktis.

Du

2011-09-11T08:42:00.000-07:00

Siandien viena tu dienu, kai norisi voliotis pataluos, glaustis, myluotis, glostyti ir sakyti graziausius zodzius mylimui i ausi. Jis susikaupes ziuri kaip laksto formules-1 masinytes, o as turiu eiti i darba. Sekmadieni.

Moterys megsta buti emocionalios, vyrai - eiti su draugais i puba po darbo. Moterys turi pripratima gaminti maista, Eligijus - padeti virtuveje (net per F-1 varzybas "ant greito" atskuba supjaustyt pomidoru). Moterims patinka pirkti naujus dzinsus, vyrams - apziureti ir ivertinti, ar gerai atrodo ant ju moteru klubu. Eligijus geras vertintojas, ypac mano grozio is ryto (bet visada is ryto, arba isimtiniais atvejais vakare, jei ryte prasilenkiam). Prisitraukia arti arti prie uzsimiegojusio veido ir sako: "kokia tu grazi". O as sypsausi. Man patinka buti jo moterim, ir megstu ji bunant mano zmogum. Absoliuciai myliu. Nei daugiau, nei maziau. Kitaip ir buti negali, net jei vyru prigimtis nera sesli, o moterys kartais buna per daug savinikiskos. Net jei vyrai megsta aptarineti savo nuotykius, o kiti, susisaiste pazadais su kitom, i nuotykius nebesileidzia. Buti "Du" turi savu pliusu, savu minusu, bet esu linkusi tvirtai manyti, kad pliusu daug daugiau ir svaresniu. As laiminga, o Karlas sake: "stop using that unfortunate (turiu prasta iproti apgailestauti klientams kur nereikia, idant malonesne, labiau ju drauge pasirodyciau), it does not fit to your bling bling" (ir tada nusisypso selmiskai pasiziurejes i mano rankas, ypac kaireja).

Pa.

P.s. moterys/vyrai bei as/Mr E. tekste kai kur vartojami kaip visiski sinonimai.

Jei atvirai...

2011-09-09T04:54:00.000-07:00

Praėjusią dieną skaičiau "tas pat per tą patį" tipo interviu su Norvegijos imigrantais: "pradžioje manėm, pagyvensim pora metų, bet praėjo treti, ketvirti, o dabar ir vaikų susilaukem...". Ir Mr. E. taip galvoja. Sakė: "Kuo toliau, tuo sunkiau bus iškeliauti". O aš užsimerkiu, užsikemšu ausis, ir sukiodama galvą į šonus, spiegiu iš visos gerklės užsičiaupus: Mums taip nebus (!), nors visiems taip dažniausiai nutinka. Mums taip nebus.

Nusiraminau. Viskas slūgsta. Aštrūs akmenėliai bateliuose dyla ir aš jau pripratau prie minamos nuospaudos skausmo. Vadinasi, prie visko galima prisitaikyti. Prisitaikysim ir ten, grįžę.

Laukiu gyvenimą pradėti iš naujo. Kaip spirgas karštoj keptuvėj. Ir žinau, kad bus brandžiau, nes gavau patirties...Vėl atšildysiu įšalusius santykius, vėl būsiu savim, vėl savo vietoj.

Ačiū. Einu į darbą.

Asmeniškai

2011-09-04T04:08:00.000-07:00

Asmeniškai aš manau, jog laikas pradėti ką nors naujo. Rugsėjis yra labai pats metas. Ir atostogos už dviejų savaičių....
Ir beje, ką rinktumėtės jūs? :)

Eglei, mano broliui

2011-09-01T04:46:00.000-07:00

Pasodino ąžuoliuku vidurio vasarą.
Saulės spinduliais glostė juodus žemės įsčius, laistė rasa.
Vėjuose laukėsi, ūkanose rymojo - išaugo beržu.

Augo du metus laibas,
Rudeniais auksu žerėjo, pavasariais žaliais žirginėliais purtės
Visus žavėjo, visų mylimas buvo
Trečius metus virto liepa.

Augo toliau moterim. Kvapni. Išsikerojusi stiebėsi,
Žalių kasų, bitėm pilnų, medumi tįso.
Saldi, visa jauna gyvenimu juokės
Persimainė pušimi.

Dabar suskirdusi, sudžiūvusi, kerpe apaugusi,
Bet dar gyva, dar virs ąžuolu, vėtroms sukilus
Arčiau žemės, arčiau juodžemio, kur pasodino...

Tradiciškai: paskutinė vasaros, kurios nebuvo, diena

2011-08-31T13:26:00.000-07:00

Ryt prasideda ruduo, o vasaros šitoj šaly taip ir nebuvo. Neturėjau progos apsivilkti suknele ant petnešėlių (net neturiu tokios), basutėmis avėjau daugiausia 5 kartus, o naturalioje saulėje "deginausi" lygiai vieną kartą- rugpjūčio 3. Visą vasarą buvo šalta ir aš beveik visada miegojau po stora žiemine anklode. Kaip žmogui jaustis po tokios patirties? Gili nuostaba, maišiusis su pasipiktinimu, ilgainiui išaugo į abejingumą ir galiausiai, po Ievos pavyzdžio (kuri viską metė ir vasarai grįžo namo) prisižadėjau sau kitą vasarą praleisti ten, kur karšta iki nusvilimo! Prižadu ir jums.

Reziumuojant paskutinę vasaros dieną: gavau dovanų kažkieno pamestą skėtį, mėlynas kojinaites su baltais žirniukais ir grybukų, keptų Agnės močiutės iš Lietuvos. Padovanojau bananą. Suvalgiau du itališkus pyragėlius, vieną sūrio, kitą braškių. Nusipirkau palaidinę kitai vasarai (graudžiai juokinga, bet graži ir su nuolaida trijų kartų) nuėjau 13 kilometrų, nusipirkau ekologiško toniko skruostams valyti (panašu, kad man labiau tinka visokie cheminiai) iškepiau kiaušinienės su pupelėm ir patriotiškai pažiūrėjau krepšinio rungtynes, ir va, dar blogo logotipą pasikeičiau. Taip ir pasibaigė mano vasara. Sveikas atvykęs, Ruduo.

Plutelė

2011-08-25T06:57:00.000-07:00

Panašu, jog odos minkštimą, kartu su visomis užgijusiomis žaizdelėmis, geltoniu nuėjusiomis mėlynėmis ir sukrešėjusiais nubrozdinimais, uždengė apsauginė plutelė. Aišku, ši būsena, galimas daiktas, tėra laikina ir atsirado tik vienai akimirkai. O gal ir ne. Gal tikrai geriau darosi?..

berniukai, nepasitikėkite jaunų mergaičių emocijom. Jos lygiai taip pat stabilios, kaip trapios supuoklės, prikabintos prie medžio šakos.

Sako, "užsiaugino storą skūrą", o aš apsitraukiau apsaugine plutele. Jaučiuosi tvirtesnė šitam užsienietiškam pasauly ir apskritai - savo gyvenime. Bet vėl kartoju, gal tik šiandien, gal tik šį ketvirtadienį, o rytoj vėl jausiuos maža ir skriaudžiama aštriabriaunės realybės.

Gal tai dėl to, jog už kelių dešimčių dienų keliauju namo, gal kad prisijaukinau naujų žmonių ir jau pirmadienį kažkur keliausim turėti gero laiko, darbas nebe taip pečius slegia, į mane nebežiūri, kaip į naujokę, klauso mano nuomonės, o aš labiau pasitikiu savim ir tyliu mažiau. Gal dėl to, kad jau kuris laikas mėgstu/nemėgstu vis tą patį ir mažiau blaškausi tarp kraštutiniškų šiaurės-pietų polių, dar išmokau gyventi viena, o jausmas "vieniša" tapo neišvengiamai artimu. Ir visgi, gal tik todėl, jog ėmiau ir pagaliau priėmiau realybę, užsirašiusi sau ant delno "ne visada taip bus"...

Aš laiminga

mm.

"...kai turėsiu savo namus"

2011-08-21T12:47:00.000-07:00

Mėnesio pabaigoje sukaks lygiai 5 metai kai aš esu "nuomininkė" (man patinka asmenininių datų sekimas). Viskas prasidėjo kai palikau Smėlio 1 a ir išvažiavau gyventi į Klaipėdą. Prisimenu pirmas akimirkas savo beveik sugriūri grąsinančiame butelyje. Kraupiai žalių tapetų sienos bylojo kažkada ten gyvenus vaikučių, su taukuotom rankytėm, grindys žiojėjo keleta skylių pelėms (ne, pelių neturėjom, kitko buvo...), o gyvenamojo kambario langas prašėsi verčiau nejudinamas, nes išsilaisins praeiviui ant galvos, nebeišlaikomas išsiklaipusių vyrių. Pagal planą mes ten gyventi turėjom "tik iki kol susirasim ką nors kitką", bet laikas prąsitęsė iki nelogiškai ilgai, beveik ketverių mokslo metų pabaigos, bet čia jau kita istorija.

Nevadinau to buto namais. Tai buvo tiesiog Klaipėdos butas. Žmonės paprastai sako: "einu namo", o aš sakydavau "einu į butą". Jis buvo labai suvargęs, todėl nei savu jį laikiau, nei norėjau jį tokiu padaryti. Ten turėjau minimaliai asmeninių daiktų, ką jau kalbėti apie didesnes investicijas į jį. Net keliolikos litų buvo gaila sulūžusiam maišytuvui (beje, virtuvės kriauklė ilgainiui visai sugedo, tad indus pradėjom plauti vonioje :)) Bet baigiau universitetą, nustojau būti studente ir Klaipėdą su visais buto šešeliais (vis dėl to, ir gerų prisiminimų būta) palikau.

Štai jau metai ir keli mėnesiai nuomininke būnu Londone. Per tą laiką pakeičiau tris gyvenamas vietas. Labiausiai, tiesa, patiko pirmasis mano kambarys. Jis buvo šviesus ir turėjo baltas grindis, kaip iš vienos mano svajonės. Po to buvo kitas, dabar štai trečias, kuriame gyvenu beveik metus. Apmaudu, kai neturi savo asmeninės svetainės pasikviesti draugui, arba pačiame torto lipdymo įkarštyje kažkas tingiai įsispraudžia į dviejų kvadratinių metrų virtuvę išsikepti kokios kiaušinienės, bet iš vis blogiausia dalintis vonia. Su dar keturiais murziais, kurie, rodos, nieko kito neveikia, tik prausiasi ir prausiasi :)

Per tą beveik penkmetį išmokau neprisirišti prie vietos, o kambary turėti tik būtiniausius daiktus (kurgi dėsi visas pagalvėles, kvepiančias žvakes, toršerus, veidrodžius ir kilimėlius, kai teks kraustytis kitur?..). Neinvestuoti į brangią patalynę, indus ar kitus būtinus daiktus, nes vis tiek turėsi palikti išsikrasutydamas. Taip pat tas beveik penkmetis išmokė nesureikšminti aplinkos, kurioje gyveni: nei baldų naujumo/senumo, sienų spalvų/kraupaus nuogumo, vaizdo pro langą. Išugdė "toleranciją ir prisitaikymą", tylią muziką arba išvis jos nebuvimą, nedainavimą duše, nuolatinį paisymą svetimų žmonių aplinkui. O baisiausia - priskretino laikinumo jausmą. Tapau naujų laikų čigone, iki galo neiškraunančia lagamino, nes nežinai, kada gi teks palikti laikinas sienas (dėl pabrangusios nuomos, šeimininko užgaidos, vis labiau nepakenčiamų "namiokų" kvailysčių ar naujo, geresnio darbo, nutolusio nuo namų per dvi valandas).

Sudarius slaptą sutartį su mylimuoju, o ir taip labai išsiilgus "savo vietos", imu ir vis dažniau galvoju apie būsimus namus. Šypt. Tuos tikruosius savo, kur kiekviena plyta - tavo turtas. Žinau, kaip juose bus gera ir kaip kiekvieną kartą po darbų mes norėsim į juos grįžti. Turėsiu didelę raudoną sofą su krūva mano pačios siūtų margų pagalvėlių, didelius langus iki pat žemės, šviesias sienas, nukabinėtas prisiminimais, senovinių toršerų, grindis iš tikrų dažytų lentų, arbatinių plačiabriaunių puodelių rinkinį arbatai, kurios nesuskaičiuojamas rūšis laikysiu išdėliojus virtujėj ant atviros lentynos, ant palangių auginsiu prieskonius, o balkone - ankstyvas žemuoges vazonėliuose. Mylimo kojines slėpsiu lelijom išpieštoje komodoje, o virš lovos miegamajame plauks balti debesys. Turėsiu indaują, kurioje indai nebus išdėlioti parodai, kaip mėgsta lietuviai. Ir knygų lentyną vietoj griausmingos "sekcijos" turėsiu, į kurią reikia viską slėpti. O aš neslėpsiu! Nieko neslėpsiu ir netaupysiu "išeigai". Jei turėsiu porcelianinių lėkščių, tai ir valgysim iš jų gyvendami gyvenimo malonumą savo jaukiuose, meilės pilnuose namuose...

Svaja apie bandelę :)

2011-08-19T09:06:00.000-07:00

Britai nemoka kepti bandeliu, tu tikru, mieliniu. Neskaitant visu prancuzisku rageliu, danish'u (prancuziskos teslos kepiniai su kokia nors saldzia mase vietoj idaro) ir jau spejusiu pabosti keksiuku, jie lipdo "scones" - zodynas vercia "sklindis", bet ir to bandelem nepavadinsi. Tai apvalainas bumbulas, panasus i minksta baranka, dregna sausaini arba siaip miltu ir kepimo milteliu poncka. Net tokio zodzio, kaip bandute jie neturi. O dangau, vasaros pabaigos (!) kaip as pasiilgau suvalgyti viena cinamonine, ka tik iskepta, truputi lipsnia su traskancia cukraus plutele burnoje, kokia pardavinedavo mokyklos valgykloj arba mmm (...) sokoladine su aguonom, dar drungna is mamos darbo valgyklos, kur valgydavau, kai man buvo du su puse. Po daugelio metu tokiu pat esu uztikus vienoj degalinej netoli namu, bet ir ten veliau nebebuvo.

Visi zinojo, kad as megstu, ka ten megstu, tiesiog die vi nu bandeles. Kas diena bent kelias suvalgydavau. Gal todel mano kelniu dydis buvo didesnis, nei dabar, bet man nerupejo. Buvo bandutes... Senelis vadindavo "bandeline", o senele, vos tik iskepus naminiu, pirmai skambindavo laukneseliui pasiimti.

Iki grizimo namo liko vienas apvalus skaicius ir as tikrai tikrai nukeliausiu i didzdvari vien del pinutes ar cinamonines, kuria teksto pradzioj isgyriau it auksa.

Dideliais dalykais džiaugtis tyliai...

2011-08-11T01:02:00.000-07:00

Vakar išsiaiškinom santykius: mano Mr E. tiesiog nepakenčia, kai kas nors palieka saldainių popieriukus toj pačioj saldainių dėžutėj. Jis irzo šypsodamas ir sakė: "nu Monikut, geriau jau mesk ant žemės, dėk į mano kišenę, bet tik ne į tą pačią dėžutę! Kaip apmaudu pasidaro, kai dėžutė atrodo pilna, o išsiaiškinus, saldainių nebėra". - Du liko - sakiau šypsodama atgal dėl šitokios savo mylimo keistenybės, bet viskas gerai, išsiaiškinom. Po to Eligijus atsipūtė ir labai džiaugės: "kaip gerai, kad pasikalbėjom, nereiks pradėti prikti bambonkių be popieriukų arba dar blogiau - nuoskaudos nešiotis keturiasdešimt metų!".

Aš esu labai laiminga Tave turėdama, Eligijau.

(visą likusį tekstą apie kitus daugybę gražių mūsų dalykų ištryniau - persigalvojau - laimės paukštį reikia laikyti prie savęs, tyliai, niekam nesakant).

Mylinti Monika

Bumbulai

2011-08-05T10:20:00.000-07:00

Koks malonus yra žavesio jausmas! Toks rafinuotas ir lengvas. Gali žavėtis sau po pjerišku ūsu šypsodamas ir raustant skruostams galvoti, "...ir aš taip norėčiau mokėti". Šiandien darbe, niekam nematant, atradau Jenine Bressner. Panašu, kad mergaitė būna tuo, kuo nori būti ir yra tuo, kuo esanti. Kaip mane įkvėpia tokie žmonės! O čia keletas jos stiklinių (labai tiktų žodis "ledinių") kūrinukų galerija.

Multiplikaciniai kažkas

Panašu į granatą

Vynuogės

Laimingo žmogaus gyvenimo spalvų kaklo papuošalas

Maksimaliai idealistiško žmogaus kaklo papuošalas

Bubis :)

Pakelia nuotaiką :)

sthllrrrr*

2011-07-31T13:22:00.000-07:00

*garsas, atsirandantis siurbiant paskutiniuosius pienisko kokteilio lasus per siaudeli.

Ar zinote, ka reiskia dirbti viesbucio registratore? Apskritai, dirbti aptarnavimo sferoje? Tai po truputi, kiekviena diena, vis labiau ir labiau imti nekesti zmoniu ir saves. Leisti kerotis netolerancijai ir rasizmui, nekantrumui ir cinizmui. Panaseti i kolege rumune, kurios niekas niekada nemego ir venge. Pradeti nemyleti saves uz suvokta menkuma. Vis dazniau spausti dirbtine sypsena, kai anksciau ji, naturali, lisdavo niekeno neprasoma.

Vis dar gyvenimo pamokos. O anksciau maniau esanti kaip niekas kitas tolerantiska ir tvirta. Jei ir vengdavau zmoniu, tai tik del savo mizantropiskumo, bet ne del to, jog kartais reikia tvardytis nepatampius kokiai poniutei uz plauku ar nepapurcius eilinio seiliaus, nesuprantancio net is penkto karto.

Dabar jau zinau visiskai negincijama tiesa. Geru zmogumi galiu buti tik tada, kai as visiskai laiminga ogi ir viskuo patenkita. Kuo daugiau akmenuku jauciu savo batuose, tuo irzlesne tampu. Chyzus!

Ir tik del vieno nesu tikra irasui baigiantis, kas as sioj situacijoj labiau: ta stikline, is kurios siurbia paskutinius pieno lasus ar tas siurbikas, issiurbiantis dugne pasilikusias (klientu) nuosedas?..

p.s. menedzeriu darbe nebuvo :)

Provincialai arba kaip prieiti kompromisą?

2011-07-29T04:27:00.000-07:00

Vidury banguojančios žmonėmis betoninės jūros, stovi pilku megztuku, nežinanti, į kurią pusią pasiduoti. Tai aš. Jis - priešingai. Nors jo megztinis irgi pilkas, bet jis jau žino paskui kuriuos eiti. Bėda viena - nei aš, nei jis vesti kitų negimėm. Mes tik sekti iš paskos mokam. Čia mūsų lygybė. Skirtumas kitas - aš būnu pasyvi, be ambicijos išsinerti iš provincialės būsenos, jis - aktyvus visais savo kūno raumenimis šito vardo iš viso nusikratyti.

Šis miestas - dviejų tipų žmonėms: 1.Dideliems, plačių pečių ir užmojų talentams, gimusiems per ankštoje žemėje. 2.Vargšams nuskriaustiesiems, mažiems ir silpniems. Pirmieji čia važiuoja įgyvendinti savo didelių tikslų ir plačiai kerotis. Antrieji - prisiglausti ir ieškoti paramos, bėgant iš ten, kur kas nors skriaudė. O kas esam mes? Nei vienas iš dviejų kategorijų. Mes - vidurys, simuliantai. Esam arba svetimų svajonių nusižiūrėtojai, arba veidmainiški apsimetėliai, bandantys save įtikinti, kad ten, iš kur pabėgom, mus skriaudė. Man Londonas nei galimybių žemė, nei išsigelbėjimo sala. Jis paprasčiausiai ne man. Jam - siūlas išsinerti iš savo provincialumo.

Niekada neturėjau didelių ambicijų - tik vieną mažytę - būti nors šiek tiek geresnei, nei esu dabar. Gyvenant namie buvo dvasios užiimti viskuo po truputį: paišyba, papuošaliukais, "vaidyba"... Su Eligijum kitip. Jo ambicija buvo/yra būti už visus geriausiu. Lietuvoj jis gūžėsi į kamuoliuką, čia - vaikšto jau apytiese nugara. Mano ambicija čia džiūsta, jo - kerojasi ir auga.

Nežinau, kaip prieiti kompromisą. Kaip padaryti, kad Londonas būtų galimybių žeme mums abiems. Arba Lietuva - aukštesnių lubų Eligijui, kad galėtų išsitiesti. Ir jau nekaltinu savęs, kad nesistengiu iš paskutiniųjų. Dabar tik ginu - aš provincialė, Londonas man per didelis. Čia aš išnykstu ir niekam čia manęs nereikia. Eligijus, tikiu, jaučiasi kitaip. Čia jis auga. Čia jis kalasi į dienos šviesą. Čia jį mato ir priima. Ir dar kartą - Londonas ne man, gal truputį jam, bet tik truputį.

Odė pabėgusiai sužadėtinei

2011-07-20T12:10:00.000-07:00

Mėgau su(si)asmeninti Vasarą - apsimesti, kad ji yra mano vienos ir ateina tik pas mane vieną. Kaip visų laikų geriausia draugė ar rūpestinga globėja. (Tegul tai ne vaikiškas egocentrizmas, o tiesiog naivus vaikiškumas, karts nuo karto (vis dar?) sužimbantis/sužibdavęs besiniaukstančioje mano pilnametystėje). Dabar šitai rašydama jaučiuosi truputį banaliai, it klausydamasi kaip kas nors kam nors "dovanoja žvaigždynus" ar "užsako pilnatį romantiškam vakarui". Šypt. Bet vis dėlto, leisiu sau nesiblaškyti ir toliau svajoti apie savo pabėgusią sužadėtinę - mėgstu ją įasmeninti (gal dar sugrįš...)

Mano svajokliškuose nuklydimuose ji visada tokia pati - skaisti, saulėta, nerūpestinga, šilta, dažniausiai kaime, t o b u l a, gyventi mano vaikystės prisiminimų klode, kur nepaiškinamai gera ir ramu. Jei ją reiktų apibūdinti kaip merginą, neabejotinai sakyčiau, jog Vasara - tai skaistaveidė baltaodė blondinė. Jauna, apie 20-ties. Palaimingos ramios šypsenos, bet žibančių, beveik pašėlusių jaunyste akių. Ji moka būti visokia: ir rafinuota miesto aristokratė, ir nepraustaburnė kaimo mužikė, bet visada natūrali ir nepakartojama. Kaip Jurga iš "Velnio nuotakos"!

Iki šiol mano Birželiai/Liepos/Rugpjūčiai manimi nuoširdžiai rūpinosi, tyliai mylėjo, lepino - tikrai! Net tada, kai pradėjau apsimetinėti, jog turiu svarbesnių dalykų, nei jų daromų stebuklų garbinimas, kai įtikėjau turinti pasikeisti ir tapti rimta suagėle, kai vis labiau ir labiau į juos modavau ranka, jau nebenusilenkdama iki pat žemės padėkoti už jų kurstomą mano sielos gyvybę. Kokia ji nepakartojama! Vasara.

Šiais metais nei Birželis, nei Liepa pas mane neatėjo. Neatsekė taip toli iki Londono. O gal nepakviečiau, gal per daug atšalau ir nebeįsileidau. Dabar liepos dvidešimta, o jos nejausti. Vien lietus, sloga ir žvarbulys. Kaip viskas glaudžiai susiję! Žmogus - gamtos dalis, aš - vasaros vaikas. Neišsiskleidė ji, nesužydėjau ir aš, nors pumpurą jau seniai buvau sukrovusi po depresingų voratinklių raizgalu. "Kokia aš nelaiminga!" - turėčiau kristi kam nors po kojų ir maldauti pagailėjimo. Bet ne, kojos nelinksta, oda nedūsta ir aš dar turiu ašarų paverkti (supraskit - neišverkiau visų)... Net jei ji mane paliko, tikiu, sugrįš, o jei ne, tai aš pati pas ją pareisiu. Gal net savaitgalį, kai su Eligijum važiuosim į salos pietus... Šypt.

mažas

2011-07-17T12:23:00.000-07:00

pasaulis mano vidinis mažas. pro adatos skylutę pralendantis, aguonos minkštime telpantis, toks ramus, it pavėsyje užsilikusi bala. ar aš miriau? ar toks buvimo šalia kompromisas? ir nieko neturiu prieš tai. nei vidinio įkvėpimo, nei tvirtos valios pasislinkti į šviešą.

up and down up and down up... and down kaip šokinėjantis kamuoliukas.

Bet užtat Mr. E. išvirė gurmaniškų makaronų su daržovėm kario, česnakų ir grietinėlės padaže. Dar keksiukais ir vynuogėm saldo gyvenimą.

Serga

2011-07-14T04:28:00.000-07:00

Jo baigties laukėm 2000-taisiaisi (trys nuliai daugeliui rodėsi it trys apversti devynetai), po to, pamenu, kai kas laukė 2006-tųjų (eruditų paskaičiavimu tada turėjo sprogti Saulė), dabar laukiam 2012-tųjų (kada ima ir baigiasi Majų kalendorius). Nežinau, ir nenoriu žinoti, kiek "Pasaulio pabaigų" jau buvo/turėjo būti prieš tai, kai gimiau, neskaičiuosiu ir į priekį.

Pasaulis nesibaigia, jis tik labai labai sunkiai serga. Šimtu ligų. Ir visas jas mes, jo gyventojai, pergyvenam kartu: atšilimą, sukeliantį save griaunančias gamtos kataklizmas, didelį apsikrėtimą žmonėmis, kuris iššaukia badą ir nepriteklių, nenormalų vakarų pasaulio vartojimą, gimdantį vienkartinius, menkaverčius produktus ir t.t ir panašiai. Šiandien kalbėti apie globalias probelmas neturiu altruizmo. Tik sarkazmo turiu, todėl kalbėsiu apie vieną asmeniškai lokalią jų pasėkmę - beviltišką vitaminų stoką.

Štai sėdžiu ir žiūriu į savo trečio mėnesio randą ant kojos. Rodos, įsipjoviau nedaug, bet nenyksta. Trūksta vitamino E ir kalcio, tikriausiai. Tada dar A, C, D, B su visais skaičiukais, magnio seleno, geležies ir t.t. Dėl šito, matyt, ir susirgau melancholija (Eligijus jau pradėjo vadinti depresijyte - kiek liko iki tikrosios, nieks nežino). Sakot, fizinis kūnas nesusijęs su mentaliniu? Susijęs. Labai stipriai. Barsit, jog nevalgau sveiko maisto, neprisižiūriu, pati kalta trūkstanti vitaminų ir meneralų. Valgau. Ir stengiuosi valgyti (gaminti) kuo įmanoma sveikiau (iš prekybcentrio, kad ir kaip absurdiškai tai skamba), nes daržo neturiu, net savo namų neturiu, tik mažą 4,5 kvadratų kambarį. Kiekvieną dieną valgau vaisių, daug ryžių ir makaronų, stengiuosi neprasilenkti su daržovėm, aplenkiu burgerines, renkuosi paukštieną vietoj kiaulės, užkandžiauju riešutais ir t.t. Be vėlgi, atvirai, kiek iš jūsų dirbančių, turite laiko kiekvieną dieną pasigaminti sveiką vakarienę, po aštuonių valandų darbo širšių lizde ir apsitraukus psichologiniais liūdesiais?...Saulę irgi matau retai. Lucky me, jei ji šviečia man einat nuo metro iki metro. Net vitamino D už dyką nepasiimu..

Rytą praleidau internete ieškodama maisto papildų. Šimtai visokių nesamonių. Tada apsistojau ties mano mamos siūlomais Amway "stebuklais", Eligijaus mamos - "GNLD" visa ko sveikatos eleksyrais ir galiausiai prisiminiau tuos, kur NASA astronautai geria. 30 tablečių (ko užtenka lygiai penkiolikai dienų) kainuoja 26,88 svaro. Kaip manot, gimsiu iš naujo, jei pradėsiu gert pastaruosius? (matyt, reikėtų vieną dieną išsitikri nuodugniai visą kūną ir atrasti kelią pas gerą dietologę, kad sudarytų griežtą dietą pagal valandas ir tada jau nebereikėtų rūpintis nič niekuo, ar ne?).

Pabaigos kol kas nėra

Ai, ir nebus.

Lietaus laiku penktadienį

2011-07-08T02:56:00.000-07:00

Turbūt, susitaikiau. Dešimtą dieną po grįžimo į Londoną aš jaučiuosi ramiai. Kai Eligijui skaičiau savo asmeninius rašinius, jis atsargiai sakė: "per daug skundies, Monikut". Taip. Skundžiuos. Labai daug. Bet manau, tai vienas paprasčiausių būdų suprasti save ir savo gyvenimą. Knygoj "Stop worrying and start living" rašo: "Turi įvardinti problemą, kad galėtum ją išspręsti". Tai aš ir vardinu sau pačiai ištisus jų tomus (kada pradėsiu spręsti, nežinau, gal kai nebeturėsiu juo skųstis). O skundžiuosi tik tai sau. Jūs, kas skaitote, patys renkatės pas mane ateiti ir pamatyti, ar ne? Šypt. Be to, priešingai nei įprasta pensininkams, skundžiuosi tik savimi. Ne kitais.

Apskritai, mano meilė gyvenimui, gyvybei ir gimimui niekur nedingo. Vis dar tokia pat gaivališka ir didžiulė. Turiu ją savy. Tik gal brandesnę. Prisiminiau ją esant manyje visu savo didumu, kai vėl užuodžiau "sutiktuvių" jazminus savo kambary, po to liepas nurimusiose gimtojo miesto gatvėse, aplankiau mamos sodą su gyvenimu besidžiaugančiom paauglėm vyšniom... pritrūko tik permirkti lietuviškoj liūty ir per saugų atstumą pamatyti laukinę vėtrą. Aš gamtos vaikas, gimęs vasarą, negali būti kitaip...

P.s. Daina primena laisvę ir lietų.

Nežinau (arba pasikalbėjimas su savim, kad ramiau būtų)

2011-07-01T13:00:00.000-07:00

"Monika, tik būtinai nupirk džiūvesėlių". Dvi teksto žinutės, vienas balso pranešimas ir neatideliotinas skambutis vos išlindus į ryšio zoną - tokie vat svarbūs džiuvesėliai šiandien buvo. Eligijus gamino pietus. Šypt.

Gimtadienio proga iš savo pasiilgtųjų gavom "Gustavo receptus" (beje, man sukako 24 - jaučiuosi artėjanti prie kritinės ribos, bet čia kitai temai). Pirmas išbandytas patiekalas buvo ryžių kotletai. Labai skaniai Eligijus iškepė. Valgėm atsilošę. Didžiuojuos. Tiek gerų žinių iš mano gyvenimo. Dabar kitos, bet nežinios. Labiau - mintys išsidraikėlės.

Pirmą rytą, po savaitės atostogų namie, važiuodama į darbą, ryjau kartumą. Po to raminau save, kad ši realybė laikina, gal dar metams ar dviems. Tada vėl visokios mintys lindo į rūškaną galvą. Čia aš turiu pinigų nusipirkti bateliams su kaspinėliais, bet neturiu kam jų paskolinti pasipuošti. Turiu pinigų nusipirkti vyšniniam pyragui, bet neturiu ko juo pavaišinti. Gyvenu 20 kartų labiau nei Šiauliai išsivysčiusiame mieste, bet viena. Kita vertus, mokausi savarankiškumo, kovos už save, auginuosi storą odą, jaukinuosi visai nešvelnią realybę ir bandau išsinerti iš tikėjimo pasakomis. Namie "augimo" procesą švelniai stabdytų saugus užnugaris. Todėl jaučiuosi visaip: ir menkaverte materialiste ir stoišku kareivuku, kraunančiu taškus "geresnei savo ateičiai".

Mama seniai pastebėjo: "Imigracijoj jūs gyvenat laikiną gyvenimą". Tiesa. Šitas laikinumo jausmas užgožė norą plėstis. Tenoriu prastumti laiką ir tiek. Nieko kito. Ir niekaip savęs neuždegu. Nerandu ilgalaikės motyvacijos. Galiu prisigalvoti įvairiausių dalykų, veiklų ir užsiėmimų, bet parėjusi iš darbo imu ir suglembu. Belieka tik būti iki kol vėl grįšiu į savo išmintą taką. O gal pavyks prasimindžioti čia.. Ne ži nau. Bet trypčioti vietoj du metai per brangūs. Lyg ištrypčiau juos iš savo sparčiai besibaigiančios jaunystės. Todėl kas geriau: būti su juo ar su jais, išmokti priimti realybę, ar grįžti prie pasakų, turėti atliekamą pinigą ledams ar baimę šildymo sezonui, būti savarankiškai ar už nepaleidžiančio tėčio nugaros, realizuoti save ar savo meilę?..

Išvadų nėra. Nežinau, sakau.

Psichoanalizė Nr 0626

2011-06-21T11:54:00.000-07:00

Galimas daiktas, tam žmonės ir gimsta - mokytis ir tobulėti. Toks mūsų tikslas. Vienas iš tikslų.

Aš mokausi. Kaip ir Eligijus, kaip ir daugelis jūsų. Kartais gyvenimo pamokas įsisavinam lengviau, kartais iš trečio ar aštunto karto, o dažnai visai nieko neišmokstam (kiekvienas tam turim savų priežasčių. Dažniausiai neprotingų).

Visapusiškai asmens harmonijai reikalinga atitinkama emocijų ir dvasios proporcija - pastebiu. Dažniaisiai tai 1 su 0,5 (vienas emocijoms, pusė - dvasiai) (pagal Maslow piramidę, emocijos išdėliotos antram ir trečiam laipteliuose nuo galo, "dvasios" dalykai - ketvirtame ir penktame) Kai mano emocionalioji asmenybės pusė nusėda į stabilumo dugną, imuosi tobulinti dvasią. Įsitraukiu į kūrybą, ieškau naujų skaitinių, veiklos, žmonių sielai penėti ir pan. Tuo tarpu, kai jaučiu drebėjimus emocijų pusėje, "pasimetu". Prarandu stabilumą. Tada imu per daug gilintis į save, ko pasekoje susiaurėja mano mątymas ir mąstymas. Todėl čia randu atsakymą į daugelio klausimą/smerkimą: "Kur dingo tavo kūrybiškumas?" Atsakymas: pasislinko po nepasitikėjimu, nesidžiaugimu ir kitom emocinėm būsenom. Ir dabar beveik žinau, kodėl.

Emocinį disbalansą išprovokavo mano nemokėjimas/nenorėjimas prisitaikyti prie naujo gyvenimo etapo. Ne prie svetimos aplinkos nemoku prisitaikyti, o prie naujo savo gyvenimo buvimo. Ne Londono nemėgstu (jis yra nuostabus miestas!), o situacijos ir savo surambėjusio nealastingumo. Ne savo būties nemyliu, o minties apie ją, jog ši daugiau niekad nebebus tokia, kaip anksčiau. Pasirodo, aš ne tik prie daiktų prisirišu. Dar ir prie žmonių, bei gyvenimo metų. Stipriai. Reikia mokytis prisitaikyti. Kokia išvada? Viskas grįš į normalaus gyvenimo vėžias, kai įvykdysiu vieną paprastą punktą - sugebėsiu priimti naujas buvimo taisykles. Savarankiško, atskiro ir kitokio buvimo, nei anksčiau.

Ačiū.

(a)Socialumas ir kt.

2011-06-14T12:50:00.000-07:00

Buvo laikas, kai priklausiau mizantropų kariuomenei (galimas daiktas, jis dar nepasibaigė). Užsidarydavau savo kambary ir, gailėdamasi savęs, laukdavau kol įvyks stebuklas - kas nors pakvies į purpurinius laukus palakstyti susikibus už rankų. Draugiškai, be išskaičiavimų, tiesiog. Buvo laikas, kai dalyvavau perfekcionistų judėjime (manau, jog taip niekada ir neišstojau iš jo, tik gal savo narystę kiek pristabdžiau beaugant). Po to arba prieš (nesilaikau chronologinės tvarkos šitame pasakojime) visokie romantizmai, kraštutinumai ėmė viršų, kol vieną dieną ėmiau ir pasijutau įsitraukus į "nu ir kas/na ir kam to reikia" sektą. O ji labai plaunanti smegenis. Prieš tai veikęs vieną veiklą po kitos imi ir sustoji. Darai nieką. Galvoji: "gal ir aptingau, bet tai laikina, man reikia pailsėti, o kai jau pailsėsiu, tai tada jau tikrai imsiu veikti" arba "neturiu tam įkvėpimo/laiko" arba arba "aš vis tiek nieko gero nepadarysiu, net jei stengsiuos". Po to kita mintis: "o kam stengtis apskritai?", "o ar ta mano veikla apskritai turi prasmę"... ir t.t. ir panašiai apgailėtinai.

Prasidėjus vasarai, nors ir praskalauta galva, imu atsigauti. O gal vis dėlto imtis to ar ano, net jei tuo ar anuo jau kažkas šiame pasaulyje/šalyje/mieste/rajone/ už sienos užsiima? O gal susitaikyti su mintim, jog negimiau genijum ir tokiu neprivalau būti. Gal tai, ką darau, nors ir labai "pirmapradiškai" vis dėlto kažkam patiks, taip, kaip patiko mano kurti papuošalai, paveiksliukai, mano dainuotos dainos. O gal mes ir gimėm tam, kad veiktumėm kažką, nesvarbu, labiau ar mažiau prasmingo, bet veiktumėm...

Ir dar kartą apie didįjį L

2011-06-11T15:00:00.000-07:00

Norėčiau, jog šitas įrašas būtų apie kitą miestą: Ženevą, Tulūzą ar mažą, niekam nežinomą miestelį kur nors pietų Portugalijoj. Bet jis apie Londoną. Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos - nutryptą ir visais įmanomais požiūriais nudiskutuotą (nuteistą arba išteisintą), visų lietuviškų bėdžių/pabėgelių prieglaudą. Aš dar kartą minu ant banalumu kraujuojančios žaizdos ir dar, ir dar kalbu apie tą patį. Galbūt po metų kitų, ištiesiu savo nugarą ir su pasidižiavimo poskoniu ant liežuvio galiuko, rašysiu apie Vilnių, o gal apie gimtuosius Šiaulius, protarpiais įterpdama atostogų apžvalgas iš Oklendo, Valetos ar Dafnio... (Noriu pamatyti pasaulio, ar galėsim, Eligijau?)

Tęsiant. Neturiu ko didžiuotis gyvendama šičia. Kaži, ar yra toks lietuvis, kuris didžiuojasi būdamas emigrantu. Visi esam vargo pelės, neskaitant tų, kurie per daugelį metų spėjo čia prasigyventi. Bet ir tai, akivaizdu, didžioji dauguma mūsų čia išliko tik sunkiu, nesibaigiančiu darbu. Intelektu "prasimušusių" mažytė mažuma. Sauja. Taip ir yra, Londonas lietuviams tapo juodadarbių, gal nelabai išsilavinusių, gal truputį parsidavėliškų, truputį "nusiplovisių nuo rūpesčių namie" materalistų arba visai beviltiškų vargšų buveine. Nepatinka būti šito sociumo dalimi. Nebūnu žurnaliste, dirbu viešbutyje. Gerai man, kad truputį mokėjau anglų kalbą, pavyko išsivaduoti iš kambarinės "profesijos"...

O ką galvojate apie tuos, kurie išvažiavę gyvena Naujojoje Zelandijoje, Šveicarijoje, Kuboje ar Jamaikoje? Kažkaip etiketė "juodabarbis" (= nelabai galintis ką kitą) nesiklijuoja, ar ne?

Tai tiek.

mm

...galiausiai tampam namų šeimininkėm

2011-06-08T15:40:00.000-07:00

Kai mums buvo septyneri, su Deimante (kaimo kiemo drauge) žaizdavom taksi (supraskit - nuo taško a, iki taško b už atitinkamą jazminų lapų valiutą veždavom ant dviračio bagažinės, vartydavomės ant šieno, statydavom garažus modeliukams, bėgiodavom nubrozdintais keliais ir nesiplovus rankų valgydavom rugštynes.

Kai mums buvo trylika, su Monika (mergaite bendravarde) krizendamos kalbėdavom apie besikeičiančias kūno formas, kurdavom tragikomiškas poemas apie vyrus, tepdavom "ūkiškus" sumuštinius (dviejų pirštų storio duonos riekė, tiek pat sviesto ir dešros - taip macniai, bet kam ten rūpi!) ir juokdamosi iš vyresnių panelių sakydavom, kad jau tikrai niekada nebūsim fifom.

Kai mums buvo aštuoniolika, su Neringa (mergaite iš mokyklos) eidavom į parduotuves ieškoti madingų batų, dūsaudavom apie greit susirebaluojančius plaukus, kalbėdavom apie meiles ir universitetus, į kuriuos stosim.

Kai mums buvo dvidešimtdveji, su Jovita gyvenom bute su skyle grindyse, viena kitai kepdavom kiaušinienę (net jei indus tekdavo plauti vonioj (suprask - neturėjom virtuvėj kriauklės) eidavom į mokomajį teatrą žiūrėti spektaklių, kartais iki visiškų nakties gilumų kalbėdavom apie Audrių ir Eligijų...

Kai man beveik dvidešimtketveri, aš gaminu mišrainę pagal Oliverio receptą, du kartus per savaitę skalbiuosi, kasdieną einu į darbą, karts nuo karto nusilakuoju nagus, perku klasikinio modelio rūbus, feisbuke stebiu kaip mano bendraamžės diskutuoja apie vaikus, o į dienoraštį rašau, kad norėčiau turėti toršerą, kai jau būsiu ištekėjus ir gyvensiu savo namie.

Ar man viskas gerai?

Tipsai

2011-06-07T03:45:00.000-07:00

Gavau tipsų - daugybę!

Į viešbutį buvo atvažiavęs savininkas. Gerokai po jo išvykimo, mūsų buhalterė visiems "priekinio stalo" skalikams (ogi, žinoma, ir man) išdalijo vokelius. Dosnus žmogus, būčiau pamylavusi, jei dar būtų buvęs. :) Pirksiu rankinę. Džiaukimės gerais žmonėmis!

p.s. o maniau, kad tas darbas visai manęs nemyli. Myli, Monika, myli - po to galvojau sau vis dar maloniai nustebus.

Interpretacijos

2011-05-30T04:48:00.000-07:00

Labai liūdna, bet blogai gyvena neilgai. Ypač asmeniniai, prirašyti jausmų ir gyvenimo būsenų. Norėčiau, kaip anksčiau, užsidegti it išdžiūvusi smilga ir degti ištisom pievom gražių žodžių, sudėliotų į naujus įrašus, bet.. Oras atvėso, pažliugo, o smilgos ėmė ir supelijo.

Taip ir būna. Pasikeičia būsenos, jausenos, aplinka, o dar ir veikla pasikeičia ir palengva pradedi jausti, kad ne tai rašai, apie ką buvai sugalvojęs kurdamas blogo pavadinimą. Po to pastebi, kad ir draugai rečiau lankosi pažiūrėti "ką naujo parašei", komentarų mažėja, lyg vis retesnis jų atsiradimas reikštų nepritarimą arba nenaudą/nesudominimą kitiems... Taip ir būna.

Blogus rašo dviejų tipų žmonės: norintys dėmesio ir palaikymo (paguodos, pritarimo, paskatinimo arba komplimentų) ir tie, kurie tiesiog negali nerašyti. Nesakysiu, kuriam tipui priskiriu save (bet kokiu atveju parašiusi visada pasijuntu geriau). Ir kai blogas nebeišpildo jo sukurtos funkcijos, jo autorius ima ir rašo paskutinį sakinį: "Ačiū, kad buvot kartu, ačiū, kad skaitėt. Buvo be galo malonu ir gera. O dabar blogas užsidaro - nusižudo taip ilgai žlugdytas ir žudytas abejingumu bei neteisingais sakiniais".

Bet aš taip nerašysiu, juk čia sudėta visa aš! - paskutinę minutę persigalvoju. Ir nors jau seniai nemėgstu savo rašymo stiliaus (įsigėrusio į mane per visas įmanomas poras), negaliu nieko padaryti.

Ateis nauja diena, kai jausiuos šitaip

Ir šitaip

ir vėl ir dar šitaip

Ir vėl rašysiu: kaip gera gyventi. Sveiki, malonu jus čia sutikti. ;)

Gegužės tulpanai

2011-05-22T10:40:00.000-07:00

...bet mano širdis vis tiek prisiekusi karoliukams.

Sculpey molis, akrilas, lakas

mastelis: nesišukavau

?

2011-05-22T09:12:00.000-07:00

Kas yra pasitikėjimas savimi: įgimta charakterio savybė ar įgytas sugebėjimas?

Vakar man sakė: "tu labai nepasitiki savimi, o tavy tiek daug potencialo kunkuliuoja"...

Gal man daugiau sūrio valgyt, ar ko?

(Eligijus man nupirko "mokančių" knygų). Teks pasiduoti :))

...pasitikintys savimi yra tiesiog lyderiai. Žiūrėkit pavyzdį apačioje.

ir dar kitą

p.s. gaila, kad mergaitė nuėjo blogais keliais populiarumo suviliota.

Uni forma

2011-05-19T09:51:00.000-07:00

Šiandien jaučiuosi truputį labiau gyva ir lengva. Labiau laisva nuo tūkstančio mažų juodų raištelių, labiau rami ir pavargus sunkiai maloniai. Šiandien nepaisysiu gramatikos, nes noriu pasidalinti mintim apie stilistiką paskutinės dienos savo rutinos.

Į darbą išėjau be uniformos. Pastaruosius du mėnesius mėlyni marškiniai, klasikinio kirpimo švarkas ir pustrumpės tokios pat kelnės buvo visas mano garderobas. Tamsus ir kaustantis. Nuskambės mažų mažiausiai kvailai, bet sukišus uniformą į plastikinį maišelį, o pačiai apsirengus džinsais ir raštuotu megztuku, pasijutau it išsilaisvinus iš lavonmaišio (atleiskit už tokį siaubūnišką žodį, bet už jį šiame pasakojime nėra tinkamesnio). Ar gali būti, kad uniforma mane veikė labiau, nei galėjau įsivaizduoti? Ją apsirengdavau likus valandai iki darbo, nusirengdavau - tiek pat laiko po jo. 10 valandų buvimo nepatogiai - tiek fiziškai, tiek psichologiškai - ne savimi.

Rašau ir pati sau atrodau lengvai su(pa)mišusi. Bet argi nėra sakoma, kad apranga yra vienas pirmųjų įrankių atskleisti (tai gal ir nuslopinti) asmenybę?..

p.s. darbe likau prie standartų, bet uniformos namo nebesinešiau. Tegu ir lieka ten, už durų.

Pasmerkti minčių arsenalai

2011-05-16T10:23:00.000-07:00

Pastaruoju metu mano galvoje veliasi, murgdosi, daužosi, trankosi ir visaip kitaip trinasi ištisi kamuoliai minčių. Žinoma, viskas visada apie tą patį. Surašau, kitaip negaliu. Beveik kiekvieną dieną naują įrašą sukurpiu, bet mygtuko "publikuoti" nespaudžiu, bijau, nebedraugausit su manim visai. Nebeateisit į svečius, nes pas niurzgas pikčiurnas į svečius niekas neina. Ir net neprisikviesčiau jūsų viliodama sausainiais, nes nepatenkintiems žmonėms sausainių kepti nesiseka. Sudega dažniausiai. Geri dalykai kuriasi tik glostomi gerų minčių.

-------------

Man norisi pa(si)keisti blogo pavadinimą, plaukų spalvą, namų sienas, sekmadienius ir šeštadienius, savo darbo laiką, rūbų spintos turinį, veiklos ir nieko neveikimo santykį, odą. Bet aš bijau ir bijau. Net jei kas nors žnybtų į sėdimąją, vis tiek bijočiau, nes patogu.

-------------------

Nerimauju akimirkom, jog atstumiu žmones, po to apsisuku aplink savo ašį ir galvoju, kad taip noriu. Eligijus teisus. Reikia mokintis diplomatijos. Tegul mano pavyzdžiu tampa Alexandra, mūsų buhalterė. Tebunie, išmokstu skirti ribą tarp "tiesiog kolega" ir "galimas draugas". Dar reiktų išmokti susikaupti ir nustoti leisti sau jaustis nevykusiai. Darbe. Puoselėti santykius su žmonėm, kurie man patinka ir neimti į širdį, ką galvoja "tie kiti".

-----------------

Ar aš atrodau juokinga? Bijau atrodyti juokinga, nes galimas daikta, taip ir atrodau.

Dvi amžinybės nekalbėjimo

2011-05-08T04:18:00.001-07:00

Paukstis myli zuvi, zuvis myli pauksti. Taip jie sau ir gyvena meileje. Bet kartais...

Kita viena nesena karta zuvis gavo pakvietima i didiji ezero susirinkima. Tada jis sake pauksciui: “Namo grisiu, kai ims linkti meldai, o ezero raibuliai nustos spindeti , tu nesijaudink.” Nusisypsojo, pabuciavo i skruosta ir isplauke. Paukstis ir nesijaudino.

Apie pazadeta laika, paukstis sulauke zuvies skambucio. I burna prisisemes vandens, jis kalbejo labai meiliai: “Su ersketu ir visais kitais karpiais plaukiam i kita vandeni, bet tu nesijaudink, neilgai trukus grisiu namo. Myliu tave”. Paukstis sutiko, liko patenkintas, kad zuvis draugiskas – nenori bereikalingo nerimo pauksciui., net nejuto nuoskaudos, kad zuvis zuvaujasi vienas. Paukstis irgi kada nors gaus pakvietima i saskrydi su kitom zylutem – galvojo. Tada sparnuotasis susisuko i lizda ir uzmigo.

Nubunda! Ir raibuliai nurime, ir meldai sulinke. Kur zuvis?!

- Zuvie, mylimas mano! – klause – kur tu?. Zuvis neatsake. - Zuvie, mylimas mano! Ar dumble paskendai, ar ryklio pagautas mirtim vaduojies? – Zuvie, mylimas mano, kodel neatsakai? Vandenys platus, vandenys tamsus, o zuvis toks mazas....

Is didelio isgascio paukstis nesumerke akiu visa amzinybe. Praejo viena, po to kita, o ziniu is zuvies – nei vienos. Issikankino, isverke visas asaras ir jau galvojo, kaip eis zuvies ieskoti pats po ezero dugna.

Bet o, stebukle! Parplauke.

Pauksciui skaudejo sirdi. Jautesi menkas ir apviltas. –“ Juk nieko tokio...” – bande atsiprasyti zuvis. Bet pauksciui sopejo, kilo pyktis ir didziulis nusivylimas. Jis baisiausias jausmio ardytojas, kai uzgozia pasitikejima. “Nenoriu, kad taip daugiau darytum, zuvie. Zinai, kiek platus tavo pelekai, zinai, kiek smulkus tavo kaulai. Zinok, kiek greitai gali plaukti, atmink, kokias sroves pajegi atremti.

Pasakos moralas: kokius batus apsiausi, taip ir atrodysi arba lenk zuvi, kol uz jo neistekejai.

p.s. tos dvi amzinybes nekalbejimo sunkios, kaip akmenys. Bet pagarbos paukstis vertas.

p.s.s. net negalėjau susilaikyti nesišypsojus jam, kai grįžau iš darbo. Body language fails.

Komentaras

2011-05-05T09:15:00.000-07:00

Atsistočiau vidury lauko basakojė, nuogais pečiais, savo kieme, gal už tvoros, ten, už namo, kur šuo paleistas mėgsta išsilakstyti, ir imčiau dainuoti "Mano žemė" Mikutavičiaus. Užtektų pabūti pora mėnesių, gal net vieną vienintelį, kad pasikraučiau geros gyvenimo energijos ir vėl galėčiau grįžti į tiksinčių sekundinių laikrodžių miestą.

Ar per didelis žodis "nekenčiu" apibūdinti savo darbui? Taip. Gal aš tiesiog jo nepamilau. Kaip ir kai kurių žmonių ten. Matyt, man įvyko atvirkštinė drugio evoliucija trumpam.
----
ir manau tie, kurie tau sako tai, ką tu nori girdėti, yra menkystos.

Aš labai myliu savo mamą

2011-05-01T03:23:00.000-07:00

Su mamytės diena! :*

O lėlyte....

2011-04-23T04:37:00.000-07:00

Likau sužavėta panelės Margaux Lange idėja. O kaip jums? Dalinuosi:

Margaux

Relief*

2011-04-23T04:19:00.000-07:00

Vogciomis, svepluodama ir vis stebedama aplinka, ar nepamatys koks direktorys, rasau is savo darbo vietos. Siandien Londonas dirba vangiai - laukia Velyku. Viesbutis tylus ir niekas neateina. O sita irasa rasau todel, kad siaip sau be veiklos stoveti ant kietu marmuro grindu yra skauda. Plius mano batai turi kieta pada. Yonas, the concierge, mano bendradarbis, sako, kad sitos grindys kenkia moteru vaisingumui. Pirksiu batus su pagalvelem. Ruosiuosi gimdyti tris vaikus. Uz penketo metu taskas

Tesiant rasyma vien del rasymo, vel paminesiu Jona. Jis afrikietis. Turi lietuviskai varda. Paprastai jis man nepatinka (golden boy tipo keturiasdesimtmetis), bet kai nera veiklos, kaip siandien, visai nieko su juo pasikalbeti. Ponas J. mane patikino, jog esu perdaug "tyli ir rimta". Aha. As sitai jau esu girdejusi (is daugumos cia sutiktu zmoniu), bet svetimu gretose nematau reikalo buti kitokia. Ziuriu i save is salies ir stebiuosi, kaip stipriai mano ekstravert- issiverte i intravert-iskuma.

(kita diena. Rašau namie)

Jei atvirai, jaučiu palengvėjimą. Finansinis stabilumas žinant, kad tikrai turėsiu iš ko susimokėti nuomą ir dar liks traukinio bilietui į Braitoną, pamatyti jūrą, ar į Jorką - aplankyti draugę, ramina. Jau net leidžiu sau pradėti galvoti apie grįžimą į normalaus gyvenimo vėžias: darbas/poilsis/kuryba/linksmybės. Nuslūgus pirmųjų savaičių stresui viešbutyje, net imu įsivaizduoti, kaip ten užsiliksiu ilgėliau. Po pusmečio gal net algą pakels. O tai reiškia, kad net persikraustyti į ką nors erdvesnio galėsim. Tada piešiu ant sienos ir kviesiuos jus į svečius.

Šiam kartui tiek - einu ieškoti suknelės - keliauju į pasimatymą :)

*palengvėjimas

Sėskis, neįskaityta

2011-04-20T13:53:00.000-07:00

aš neišmokau anglų kalbos per 9 mėnesius.

p.s. Eligijus lanksto mano rūbus.

Tobulus (iš popieriaus)

2011-04-19T12:57:00.000-07:00

Pasirodo, aš žinojau teisingai. Apskritimas iš tikro yra begalybės ir tobulumo simbolis (budizme). Šventas.

Kai pamačiau pirmąjį Karen Margolis darbą, supratau, kokios noriu suknelės vestuvėm. Šypt. Šitokios temos ir spalvų:

Labanaktis,

****** tą internetą

2011-04-16T15:32:00.000-07:00

O ne. Dingo inerneto ryšys kartu su visu pasauliu iš mano akiračio. Visą dieną - pagalvojat?!

Ta proga stipriai įkvėpiau, išsikepiau karštą sumuštinį ir, sėdusi į turbo laiko mašiną, ryžausi grįžti į 2002-tuosius plius. Aš labai sentimentali. Bet koks atsigręžimas į praeitį praretina mano apsauginį kokoną, sunaudoja pakelį vienkartinių nosinių ir, išterliojęs paakius juodu tušu, palieka it sumuštą karį, pralaimėjusį kovą.

Peržiūrėjau senas foto. Sustojau ties kiekviena sugerti prisiminimams. Mano sesės užaugo... Nuotraukose dar ilgom kasom ir nepadažytom blakstienom. Mamos veidas, kaip ir šukuosenos, pasikeitė 15 kartų - vis dar mieliausias iš visų. Tėtis- vis toks pat - nesikeičiantis. Keksas su Spurga, Namai, mokyklos draugai, vėlyva paauglystė, mano plaukų ilgiai ir spalvos, vasaros, ilgesys, nerūpestingumas, idėjos, projektai, jie ir jos, kitos jos, kitas Jis... šypsenos, humoro jausmas, juokas, naivumas, naujos patirtys, pamokos, Pamokos, svajonės, muzika, šokiai, aš, vietos.

Galbūt po dar kelių metų lygiai taip pat ilgėsiuos šito laiko, bet kol kas, grojant Vanessai Carlton ir kitiems paauglystėms dievukams iš užmiršto playlisto, einu praustis veido grįžti į realybę - ryt neveikia metro, į darbą keliausiu 2 valandas. Labas rytas prasideda jau už keturių valandų.

Labas rytas!

mm.

Šiandien avėjau basutes.

2011-04-11T09:15:00.000-07:00

Fėjų medžiai nebūtinai auga Eldorado. Londonas/balandžio 11/15:54. Su pavasariu! :)

Literatūra

2011-04-10T14:07:00.000-07:00

Man patinka žodžiai - turbūt jau šitai jums pasakojau. Ir patinka, kaip jie atrodo. Dar mėgstu, kaip jie skamba arba tyli, o stilistiką (nepaisant tos gėdos po septyneto, gauto iš Šukio egzamino ketvirtam kurse) visiškai mielai išstudijuočiau įgyti antram bakalaurui. Taip, šią akimirką, 21:32 Londono laiku, aš norėčiau studijuoti lietuvių literatūrą. Senajame VU, kur kvepia bohemišku pelėsiu, o auditorijose, su nusilupinėjusiais gelsvais dažais nuo sienų, tvyro studentiškas idealizmas. Tada, tikriausiai, prisiversčiau iki galo perskaityti kadaise skaityti mestas knygas, nebebijočiau nei "Šimto metų vienetvės", nei "Vargdienių" ir profilaktiškai dejuočiau, jog per savaitglį reikia perskaityti 3000 puslapių.. Kaip saldžiai tai skamba mano galvoj, kad jūs įsivaizduotumėt... Noriu studijuoti ir vėl! Vėl pilnėti žiniomis, sunkėti žodžių konstukcijomis ir kaupiant sklandžių minčių arsenalą, jaustis išprusus. (Šiandien, į langą spiginant saulei, prisiminiau kaip lygiai prieš metus kankinausi lipdydama paskutiniuosius bakalaurinio sakinius. Parašiau niekalą - labai stengiausi).

~~Ar norėčiau būti rašytoja?~~ Čia tas pat kas žurnalistika. Arba būni žurnalistu, arba ne. Arba rašai knygą, arba nerašai. Aš per daug nepastovi (šį gyvenimą). Kas paliktų gerą komentarą apie knygą, kurios pirmas skyrius prigrūstas simbolių, antras - salsvai romantiškas, trečias apskritai absurdiškas, o ketvirtas tiesiog nepabaigtas, nes berašnat imi nekęsti savo rašymo stiliaus/-ių. Tas pats vyksta su rašymu į B'UK (ar sakiau, kad rašeu* į žurnalą?) Vieną dieną įdomu, kitą - ne. Dar užaugsiu, matyt, arba ne, žinoma.

* žodis, kuris reiškia arba esamąjį laiką, arba būtajį kartinį - dar nesu tikra, ties kuriuo apsistoti.

Labanakt,

mm.

Su saule

2011-04-07T09:33:00.000-07:00

Dienos šyla, apatiška nuotaika, rodos, tirpsta ir aš jau gėriau frappuccino su ledukais. Naujasis resepšionistės darbas intensyvus ir netgi patinka (ar turiu kitą pasirinkimą išskyrus skambutį į nemokamą Tiesą vėl simuliuoti žurnalistiką?). Šią akimirką mieliau karpyčiau konfeti rutuliukus iš spalvoto popieriaus, jei tik už tai kas nors duotų nemokamus namus ir saldainių. Arba, atsirėmusi į geltono namo sieną dainuočiau apie laiką už vaivorykštės. Arba arba...grįžčiau į septynioliktuosius savo metus tiesiog gyventi gerai. Už dyką.

Visą likusią (= netikusią) teksto dalį ištryniau. Verčiau eikim džiaugits saule :)

Šypsausi ir dalinuosi šiluma, kurios tiek daug sulaukiu iš jūsų. Ačiū.

Ūminis pozityvizmas

2011-04-03T14:32:00.000-07:00

Šnopuoja į mano kelius įsikniaubęs, kartais nusišypsantis, kartais įtraukdamas seilę, tystančią iš saldų sapną gromuliuojančios burnelės. Visą save atiduoti jam norisi. Knarkteli. Mūkteli. Myliu tokį ir visokį kitokį.

Kepiau jam tortą dvidešimtketurių metų proga.

Šventė truko 14 minučių. Tada mes ėjom miegoti, nes ryt reikėjo į darbus. Ar galėsim dar pakartoti? Šiemet.

Pavasario wishlistas

2011-03-29T16:22:00.000-07:00

Aš esu mergaitiškai materialistiška, ypač tada kai kažkas nugraužia sparnus ir savyje pritrūkstu gyvenimo dvasios (pastaruoju metu tai nuolatinė mano būsena, tik rankinukų nuolatos nenoriu). Tada natūraliai, trūkstant viduje, norisi turėti išorėje. Ima labiau rūpėti parduotuvių lentynos, skaistalai ant nubalusių skruostų...

Man patinka batai ir rankinės, kurių niekada sau negalėčiau leisti pirkti, nes tai būtų per daug pižoniška. Panašiai, kaip dėvėti "balerinas" už 5 svarus, bet rankoje spausti Louis Vuiton arba būti pasipuošus Miu Miu pelerina, bet gyventi rytų londone, nuomojamame name, kartu su dar penkiais babajais.

Mimi - 152 svarai, oda.

Zara, 109 doleriai online, Londone 169 svarai (nesuprantamybė), oda

Labanaktis,

Ačiū, būnu

2011-03-29T13:23:00.000-07:00

Kokia prasmė pavasariais valyti langus, ant palangės auginti prieskonių darželį, laisvadieniais eiti į kultūringą vietą, apskritai visą savaitę ieškoti, ką pamatyti, aplankyti, su kuo susipažinti? Kokia prasmė stengtis iškepti pyragą, minkyti ir lipdyti rožytes jo papuošimui ir sausainių dar iškepti? Kokia prasmė įsisiūti sagą, nusivalyti batus, rengti staigmeną, fotografuoti, važiuoti pasivažinėti dviračiais, vašeliu nusimegzti baltą beretę nuo saulės? Kokia prasmė rašyti, skaityti (nebent laikui stumti), domėtis žurnalinių staliukų dizaino tendencijomis, klausytis muzikos (ar dar turi mėgstamos?), taupyti pinigus, eiti pasivaikščioti, bėgioti rytais, daryti vėlykines puokštes, tapyti....

Atsakymas: Prasmė gy ve ni mo.

Būnu ~~nelygu~~ esu.

-Kas rašė mano pirštais, prašau?

-PMS (perdėtai melancholiškas sliekas)

be pavadinimo (1 dalis)

2011-03-18T15:08:00.000-07:00

Atsiklaupiu ant kelių ir imuosi išmėtytų batų. Pirmiausia atrenku dešiniuosius ir kruopčiai sudėlioju prie sienos. Tada, šalia jų, į paliktus tarpelius, įdedu po kairįjį. Visi juodi, išskyrus tamsiai mėlynus, bet prieblandoje ir šie atrodo niūriai. Septynios poros. Visos klaikiai numintos. Vieni, matyt, Algės, kategoriškai suplyšę - tokius be gailesčio mesčiau lauk, bet kas ją, keistuolę, supaisys, gal neturi pinigų, gal senas plyšenas labai brangina arba, niekad nenuleidžianti galvos, nepastebi į ką rytais kiša pėdas. Akimirką susigundau sunarplioti visus batraiščius, bet pagailėjusi savo neišsenkančio laiko, grįžtu į kambarį nieko neveikti.

Algė - ispanė. Tikrasis jos vardas Alejandra, bet aš, nacionalistiniais sumetimais, labiau ją mėgstu vadinti lietuviškai. Algė... Kūninga, tvirto sudėjimo, darbo nebijanti lietuvaitė. Gimtojo krašto peizaže, cukrinių runkelių horizontuose, veja girtą savo vyrą namo - mažaug toks mano ispanės Algės vaizdas, tik priešingas - ji mažutė ir smulki, tačiau "stuomeningo" charakterio. Ir balsas jos lyg ilgą darbo stažą turinčio kriminalisto - dundantis, žemas, verčiantis krūptelti kiekvienąkart iš burnos išspjovus tradicinį helou hau ar ju. Verta paminėti, kad Algė nėra visiškai "juoda" darbininkė. Nors šiuo metu rytais vienoje kavos parduotuvėje ruošia kavą, po pietų keliauja į prekybcentrį pildyti lentynų, o savaitgaliais stiklines nurinkinėja keliose aludėse, ji ketina studijuoti skulptūrą. Meniška sugniuždyta siela.

Pilkos kambario sienos atrodo it dulkinos. Trečia diena lauke apsiniaukę, bet nelija. Jei būčiau peteliškė, labai tikčiau prie kambario kolorito. Prigludusi prie lubų ar spintos durų imčiau ir susiliečiau su nusitrynusia kambario gyvybe. Vienintelė patalynė motyvuoja gyvenimui - skaisčiai žalia su baltais žirniukais. Vos atvykusi nusipirkau. Sako, spalvos atspindi vidinę būseną. Šiandien pirkčiau pilką.

Ne paveikslas, bet ant sienos - kas?

2011-03-18T13:29:00.000-07:00

Banksy atsiradimo ir visų šokiravimo laikotarpiu buvau ta, kuri šypsojosi sau po nosim ir žavėjosi juo galvodama: šaunuolis. Dievaži, atiduočiau savo ką tik baltai nudažytą, pačią matomiausią visų namų sieną, jei tik sutikčiau šį žmogų. Tačiau, kol susitikimas dar neįvyko, beigi yra didelis trūkumas nuosavos sienos, visai džiaugčiausi kuo nors panašiu ant svetimos:

sienų lipdukai iš Etsy

o čia Banksy

mm.

Kopiant į savąjį Everestą

2011-03-18T12:57:00.000-07:00

Sekmadienis - paskutinė mano "Survival in a jungle W" projekto diena. Baigiu. Viskas. Kreivė vėl kyla aukštyn. Savivertės.

Per 49 dienas (ne tiek jau ir daug, iš tikro) pasimokyta ir išmokta nemažai:

1. Nesivelk į kvailą diskusiją su neprotingu žmogum. Net ir įrodęs savo tiesą jam proto neįkrėsi, priešingai - pasirodysi arogantiškas. Išlikti neautraliam.

2. Nebijok būti savimi, laikytis savo nuomonės, net jei tenka pasilikti ją sau ar reikia pasitraukti pora žingsnelių į šalį ir išeiti iš masinės rikiuotės.

3. Stenkis iš visų jėgų ir tau bus atlyginta. Jei ne iš tų pačių rankų, kurioms davei, tai iš kitų.

4. Gerbk. Tu nepažįsti kitos tos nepraustaburnės keikūnės pusės. Galimas daiktas, ji už tave geresnė dešimtis kartų, tik kitose ribose.

5. Nebijok būti nemėgstamas. Geriau viena svari simpatija, nei dešimt antipatijų.

6. Net ir suaugę žmonės gali būti visiškai nebrandūs. Nusivylei ir viskas. Santykių aiškintis neverta.

7. Įžeisdamas, pažemindamas kitą, prarandi savo orumą.

Verta atsiminti.

Kągi, o aš, išsinėrusi iš dulkėtos juodos uniformos, pasipuošiu klasikiniu švarkeliu, susirišu kuodelį ir nuo pirmadienio einu būti viešbučio (kito) veidu. "Thank you for calling The International Park Hotel. Monika's speaking. How may I help you?" :)

Laiptelis po laiptelio, metras po metro ir aš įkopsiu į savąjį Everestą. Kaupdama patirtį, ugdydama kalbą ir pasitikėjimą po metų, pusantrų galėsiu savim didžiuotis: Viską pasiekiau pati.

mm.

Be someone

2011-03-13T05:52:00.000-07:00

Užsidariau savo lėliukėje raktelį prarydama kartu su piliule nuo skausmo. Skauda nedaug, tik visą kūną. Bet šalia yra glostytojas. Ramina, palaiko už pečių, kai keliai nebeišlaiko nuovargio naštos.

Nėjau šiandien į darbą. Kurį laiką man visai patiko jaustis biblijos herojumi, atsukančiu kitą skruostą skriaudėjui. Dabar jau nebe. Viskas. Ieškausi kito darbo. Vėl noriu jaustis žmogum. Bet dar teks pakentėti - jaučiu. Nedaug, bet teks. Pa ken tė siu.

Viską koduoju. Noriu sekmės - sekasi, noriu mokytis - mokausi (periodiškai paklūpodama kampe ant žirnių). Dabar vasaros ir lengvo brizo, atgaivinančio smegenis noriu. Motyvacijos, elastingos rankų odos, besilankstančių pirštų, laiko su draugu išgerti arbatos, ramybės ir pasitikėjimo savimi. Didelio. Ačiū.

Turiu gėlių kambary ir saldainių. :)

mm.

Pasilik(ti) sau savęs visą

2011-03-08T02:55:00.000-08:00

Projekte "Survival in the jungle W" vis dar dalyvauju. Skaičiuoju šeštą savaitę. Sunku. Krūvis didelis, laiko jį įvykdyti juokingai mažai, nuolatinis bėgimas, didelis neorganizuotumas, neteisybė, loterija, konkurencija tarp "kolegių" ir visas kitas šimtas dalykų... Vakar, išsprūdus jau ne pirmam keiksmui, nesulaikius it plonos virvelės trūkstančių nervų, išsigandau. Savęs išsigandau. Į ką virstu ten dirbdama? Kur ta Monika, kuri ignoruodavo stresą jam šypsodamasi į akis, kur ta mergaitė, skleidžianti optimizmo spinduliuotę, kur Aš?

Kaip džiaugiuosi atsipeikėjusi! "Dobolju" viešbutis, kurį Rūta labai smagiai įvardijo "Whatever" hoteliu, nevertas tokių duoklių. Nevertas niekas, kas atima geriausią tavo asmens dalį, palikdamas sintetinį "kitą aš". Nei darbas, nei veikla, nei žmogus... Aš "W" dar padirbsiu: mokysiuos gyvenimo neteisybės, auginsiu savo paiką idealistinį požiūrį, prisitaikysiu prie purvinistinės (nuo žodžio purvas) sistemos kuo labiau saugodama savo vis pilkėjančius marškinius. Nesigirebsiu lengviausio - viską mesti. Mokysiuos gyvenimo ir toliau, tik jau mažiau save barstydama. Taip.

O čia mano laimingasis pirkinys, apie kurį dar praėjusią vasarą buvau užsiminusi. Plonyčiai odinukai, 8 svarai ;) (per išpardavimą)

Geros dienos!

Mm.

Dialogas

2011-03-01T14:19:00.000-08:00

Tau baisu nebūti geriausiai. Pabėk nuo visų tave susiradusių galimybių, jei manai, kad nesugebėsi jų išnaudoti. Mesk viską ir vėl verskis į šakalį, plaukiantį pasroviui. - sako ant mano kairiojo peties sėdintis blogasis aš.

Tau reikia stengtis, kad būtum kuo nors. Tu turi talentą, visi kiti sėkmės procentai - tai darbas. Tau reikia stengtis. Tu turi idėjų. Prisiversk save jas įgyvendinti. Tau reikia stengtis. Nebijok darbo ar bemiegių naktų. Tau reikia stengtis. Šiadien laikas lieti pamatą, ryt gali nebelikti ant ko... - antrina gerasis.

AHHH! Nemoku būti mokytoja - nemoku aiškinti. Viskam reikia patirties. Nepamenu žingsnių pavadinimų. Ieškok knygose. Kokiose?! Užuot sėdėjusi čia ir kalbėdamasi su savimi imkis paieškų visa kaupiančiame internete. Man skauda koją...Tu juokinga. Žinau.

mm.

eilutės

2011-02-28T14:08:00.000-08:00

Monika grįžta į namus/ramybę/vienumą. Prigula ant tvarkingai Jo paklotos lovos ir palengva pradeda sunktis minorine melodija. Ne, nedainuoja, net nepraveria burnos. Muzika veržiasi nebyliai, kažkur iš krūtinės prarajos. Pradžioje vos vos, lyg išsilietų atsargiai pirštu paspausta raudono vyno prisigėrusi kempinė. Vėliau, vis smarkiau ir smarkiau. Vis labiau ir labiau spaudžiama ima skandinti kambarį.

Kaip giliai skaudėjo kažkam, parašiusiam šią melodoją - galvojo ji mirkdama aštriomis ketvirtinėmis. Kažkas labai nelaimingas, sužeistas atvira žaizda. Dieve, saugok kenčiančius nelaimingą meilę...Guosk tuos, kurie neteko savo gyvenimo brangiausiųjų. Ramink sumišusias mintis...

Ačiū - kartojo Monika, brangindama savo Gyvenimo meilę. Ačiū, kad leidi turėti, glausti, jausti. Ačiū už buvimą per nosių artumą...Ačiū.

mm.

Vakarykštis, šiandienos ir rytojaus šokis

2011-02-26T13:45:00.000-08:00

Norėčiau būti lanksti it kaučiuko smilga. Turėti tuščiavidurius kaulus ir niekad nepaskaustančius raumenis. Lengvai iškelti koją iki kaklo ir išlaikius balerinišką pusiausvyrą būti Gerve...

Vakar stebėjau Londono Šiuolaikinio šokio mokyklos studentų pasirodymą. Iki šiol buvau susidariusi nuomonę, jog šiuolaikinis šokis, priešingai nei klasikiniai/Lotynų Amerikos/liaudiški ir t.t., yra paremtas viena vienintele emocija - sumišimu. Jei Lėtas Valsas spinduliuoja harmoniją, Pasodoblis kovą, o rumba aistrą, tai šiuolaikinis šokis skleidžia neviltį, dviprasmybę, dvylipumą, kraštutinumus. (Gal mačiau permažai), bet iki šiol nesu mačiusi nė vieno šiuolaikinio šokio spektaklio (pasirodymo), kuris neštų kitokią nuotaiką. Visgi vakarykštis kartas, nors ir išlaikęs "puolu į glėbį - grubiai atstumiu" principą, labai sužavėjo. Grojo "žemiška" muzika (paparastai įspūdžio trokštantys režisieriai mėgsta "kosmoso" tipo skambesį), šokėjai kalbėjo ir net dainavo - harmoniška visuma ir neperspaustas dramatizmas. Patiko.

---------

Šiandien šokių mokiau antrokus-penktokus. DIEVEBRANGUS. Angliški vaikai nesuvaldomi! Jiems nėra žodžio "Ne". Prarėkiau balso stygas, bet nauja patirtimi kol kas vis dar džiaugiuosi...

---------

Niekada nebuvau šokėja iš visos širdies. Dažniausiai mergaitės dėl to svaigsta, bet aš šiuo klausimu buvau pakankamai santūri (kas yra mano aistra, iki šiol nežinau).

Šiandien, visą dieną vadinta šokių mokytoja, galvojau: "Ar norėčiau pasilikti šiam amplua ilgesniam laikui? Ar tai ir yra tai, kas esu aš? Ar mokyti šokių (tik ne angliškus vaikus, prašau) galėtų būti mano tikroji profesija?

Šypsausi po nosimi, čia, kitame pasaulyje, matomame pro kitas akis: jau išbandžiau žurnalistinį rašymą, kad suprasčiau, jog tai nėra mano aistra (visgi tai daryti moku ir galiu), padirbau "customer service" sferoje, kad suvokčiau, jog man nemiela "tarnauti" kitiems, pastebėjau, jog tapymui esu per daug kruopšti, per mažai įgudusi ir per menkai meniška, papuošalams - per daug nuobodi (sau. Kitiems gal ne, bet jie yra nuobodūs man), lieka pabaigti bandyti šokių mokytojos vaidmenį, tada gal kokios suaugusių šokių trupės šokėjos/aktorės patirtį, dainininkės Londono gatvėse ir tipografijos dizainerės, kad dar po kurio laiko jau žinočiau, kas aš ir ko aš noriu visam likusiam gyvenimui... Ar taip įmanoma?

-------

P.s. Linkiu Jums pavasario. Šypsena.

Paskutinis lašas (iki) miego

2011-02-24T14:16:00.000-08:00

Nuoga nugara nubėga paskutinysis vandens lašas. Iš paskos nurieda dienos žvalumas ir aš, nupraususi visą ketvirtadienio imunitetą, savo poilsį saugoti slenku į patalą... Dienomis, kai dirbu, nieko kito ir neveikiu: keliuosi vos prašvitus, robotuko judesiu apsirengiu, mandagiai išsiprašau iš namų, tada maluosi metro (kartais pavyksta gauti atsisėsti), po pusvalandžio kelionės - stiklinis pastatas, uniforma, darbas darbas darbas, namai, dušas, pagalvė. Kariškoje rykiuotėje karts nuo karto įsimaišo koks obuolys ar šokolado plytelė, šiandien - keksiukas, du vaniliniai pyragėliai, vaisių salotos, slyva, obuolys, bananas ir sūrelis. Tai bent kūniški malonumai...

Jau pripratau. Ir žinot ką, aš vis dėlto būnu šokių mokytoja. Vakar paskambino ponia Nijolė ir šiandien jau visiems šokėjėliams skaičiavau taktus ir rodžiau, kaip tempti kojas. Grįžusi namo po dviejų darbų nusišypsojau: "ir kokio gi kokteilio uoga būnu"... Bet Eligijus, meilus ir rūpestingas (išvirė sriubos) glausdamas sakė: "Ir aš taip buvau, viskas gerai, ar tau gerai?". Gerai. Pažiūrėsim. Bet jau kitądien.

Atrodau kaip nutrinta kreidelė ant asfalto, o jis vis tiek meiliai kartoja "gražutė". Gera...

Pa.

mm.

Trumpai

2011-02-15T14:12:00.000-08:00

Vakar žavusis Mr. E. padovanojo Ferrero ir ramunių (stipriai raudonų, mėgiamiausios rūšies, šypt), aš jam - žuvies sumuštinių ir pomidorų sriubos puodą. kokie ten sausainukai su šokoladiniais glajais, kokie ten helio balionėliai... Kitą kartą per gimtadienį būčiau dovanojusi kaip tik tai. Tada žiūrėjom "Juodąją gulbę".

------

Šiandien su Eligijum turėjom bendrą išeiginę. Važiavom pirkti man šokių batelių. Nusipirkom. Dabar gražiai laikysiu juos spintoj, nes šokių mokytojos asistentės darbo negavau. Kita mergaitė gavo. Nuryjau kartėlį ir grįžau į realybę - praėjo laikas, kai gyventi buvo lengva. Bet Agnė sakė: "likimas atima vieną, kad vėliau duotų kitą" - palinčiojau galvą ir nuėjau valgyt gardžių ponaičio kambarioko suteptų sumuštinių.

-----

Gyvenimo pamokos.
-----
Šiandien valgiau šitą tortą, kai aplankysite mane Londone, būtinai pavaišinsiu :)

Labos, draugai ir mylimieji

o čia Jums lopšinė

mm

1dea

2011-02-13T07:57:00.000-08:00

Kaip jums idėja? Itunube

Labai ačiū, kad šiandien dirbai

2011-02-13T04:18:00.000-08:00

Pradėkim nuo to, jog aš gyvenime laikausi keletos asmeninių taisyklių:

1. Jei dirbi darbą kitam žmogui, po kuriuo palieki savo pavardę (tapai paveikslą, veli auskarus ar šveiti 345-to kambario čiaupą), dirbk jį iš visos širdies ir siek geriausio rezultato.

2. Kiek (ką) duosi, tiek (tą) gausi atgal (labai Biblinis požiūris...). Jei ne iš tų pačių rankų, tai iš kitų. Gunnvor mokė, jog reikia mokėti priimti (net jei nesijauti to vertas), tačiau vėliau turi nepamiršti atiduoti, tik jau nesvarbu, kam; tam pačiam ar kitam, ko nors trūkstančiam.

Su šiuo požiūriu pradėjau savo "Jungle Survival" projektą W viešbutyje. Paskutinės dienos buvo pragariškos - vasario 14-tą didysis atidarymas! Savaitės pradžioje dirbau tik po vieną valandą viršaus, ketvirtadienį įsibėgėjau iki 10 valandų fizinio darbo, penktadienį - 12, o šiandien dirbu naktį. Dievaži, nemuilinau ir stengiaus iš paskutiniųjų. Džiaugiuosi, jog kūnas priprato prie krūvio ir kasdienio rėžimo.

Dirbau sąžiningai, vadovavausi pirmaja taisykle, nors ketvirtadienį ir penktadienį jutausi visiškai išnaudojama, ir išsunkta kaip bulvių tarkiai cepelinams. Tačiau ne vien aš tokia buvau. Stebėjau į kambarius vis įpuolančias supervaizeres, kurios, spaudžiamos valdžios dar labiau, negu aš jutausi išnaudojama, dirbo lygiai taip pat sunkiai, kaip ir mes, kambarinės. Palubėse tvyrojo įtampa ir stresas, o velvetiniai viešbučio koridoriai buvo virtę į sprinterių bėgimo takelį.

Situacija skambėtų pakankamai beviltiškai jei ne kelios paprastos, bet esminės motyvacijos priemonės: šypsenos bei malonus/žmogiškas bendravimas, nepaisant žudančio nuovargio ir nesibaigiančio streso ir daugybė ačiū, kartais privalėtų pasakyti, kartais - tikrai nuoširdžių. Visa tai ne iš kolegių, kurios viena po kitos darė kiaulystes (viską spjovusios šalinosi iš darbo palikdamos mums, likusioms, dar daugiau darbų), o iš tų, iš kurių mažiausiai tikiesi palaikymo - valdžios.

Supervaizerės vis kartojo, kad esame nuostabios, dirbame puikiai ir apskritai, nusipelnėme visų pasaulio stebuklų, koridoriuose sutikti menedžerių pavaduotojai mandagiai, nors ir degančiais užpakaliais, teiraudavosi, ar negalėtume padaryti dar to ar ano, bet jei ne, tai niekotokio. O FINALE, Dominykas, kažkurio departamento direktorius pats tvarkė kambarius (mūsų neprašytas prisijungė ir mums padėjo): pats siurbė kilimus, pats plovė grindis! Su kostiumu! Ar šitai būtų įmanoma Lietuvoje??.

Buvo sunku, ir norėjosi verkti, bet galiausiai likau sužavėta bedravimo taisyklių/normų laikymosi tvarkos. Taip, be kambarinių viešbutis būtų sugriuvęs, mes nusipelnėme būti gerbiamos ir buvom, net jei tai buvo visiška simuliacija... Išmokau dėkoti ir aš. Man patinka "Jungle Survival". Mokausi dalykų.

O kad iš dangaus nukristų

2011-02-11T14:39:00.001-08:00

Šiandien dirbau 12 valalandų. Net stebiuosi, kokia žvali vis dar būnu. Daug valgiau, labai daug valgiau, kad "stipri būčiau" ir "galvelė žvaliai galvotų". Visai padėjo.

Pas mus jau beveik pavasaris, o pavasarį reikia keisti odą. Šitos pačios gražiausios iš Fossil:

Šypsausi sau po ūsu: ir ko gi, Panele Monika, norėtumėte labiau; naujos rankinės ar kelionės į šiltą kraštą pavarsarį...Taip, jos kainuoja nesuprantamai daug. Bet naujos odos...

Labos nakties,

miss monika

Drugystė

2011-02-07T13:24:00.000-08:00

Kandis/ Etsy.com

Dienomis kaip ši, imu ir nublunku it melsvys pavirtęs į kandį. Natūrali, nuovargio sukelta metamorfozė. Pritupiu prieblandoje nebyli ir galvoju: neskauda būti šitaip, net visai malonu.

Tokiai būsenai labai tinka vienatvė - pastebėjau. Ji daug ką išryškina, pavyzdžiui, užslopintas charakterio savybes arba tarpusavio ryšius su žmonėmis. Kai nublunku, tampu pasyvi, gal net apatiška tiems, kas rūpi mažiausiai: nelieka įkvėpimo atrašyti į jų laiškus, nesinori nusileisti jų nuomonei, smulkmenos pykdo ir visai vienodai, grubus žodis įskaudins, ar ne. Tuo tarpu mylimiesiems visad atrandu jėgų (lyg semčiaus jų iš atsarginio jėgų rezervuaro).

Kiek daug santykių mes tiesiog simuliuojam...Tampom gumą laikydamiesi pripratimo arba, bijodami vienišumo, veidmainiškai tikim: "geriau bet kas, negu nieko". Dar prieš porą metų man labai reikėjo žmonių. Su visais sutiktaisiais norėjosi palaikyti gerus santykius. Pff, koks paikas reikalas. Jaučiuosi lengvesnė iš šito išaugusi. Ilgainiui norėtos draugystės pačios atisirado, o senosios, ilgą laiką meluotos (o gal ir ne, gal visai tikros kažkada buvusios), susidėliojo į teisingus stalčius. Kaip paprasta sakyti žodį "draugas" ir jau iki kaulų smegenų išmokai jo reikšmę.

Labanakt.

mmm

Ar pasakytum, kad dirbai kambarine?..

2011-02-01T13:02:00.000-08:00

Mūsų 20. Beveik pusė (devynios) esame lietuvaitės. Visokių yra. Ir baigusių politikos mokslus, ir svajojančių kada nors pabaigti 12 klasę. Vienos angliškai beviek nekalba, o kitos kalba geriau už pačias supervaizeres (prižiūrėtojas). Kuriai grupei priskirčiau save? Nežinau (užsidengiu burną), (nuleidžiu akis), (tyliu). 38 minutes...

Aną dieną Arūno gimtadienyje sutikta lietuvaitė blondinė (kad ir koks jos vardas...) dirba vienoj geidžiamiausių posh parduotuvių Londone Ambercrombie & Fitch, kita mergaitė, kurią aplenkiau atrankoje į "chorų karus" čia pat dirba "Guess" mados namų" butike (norinčiųjų dirbti į vieną vietą aplikuoja mažiausiai 5000 Londono mastais), kitas brolis šaunuolis Pranas (mano buvęs grupiokas) sėkmingai įsidarbinęs Bershkoj, pačioje Oxfordo, didžiausioje apsipirkinėjimų gatvėje visame Londone. Kiti gi lietuvaičiai, kurių nepažįstu ir nežinau dar, dirba rimtuose ofisuose administratorėm, pavaduotojais ir direktoriais, angliškus svečius sutikinėja viešbučių, klinikų, spa registratūrose, kerpa stilinguose grožio salonuose, būna head shef'ais (vyr. vyrėjais) Beach Blanket Babylon restorane, pradėję nuo virtuvės padėjėjų/šiukšlių surinkėjų (Žilvino atsitikimas) ir t.t. ir t.t. Ne visi visados plauna indus ir būna kambarinėm...

Bet reikalas ne vien asmeniniuose pasiekimuose (paaiškinimas: jei Londone dirbi parduotuvėje ir dar aukštos klasės ar bent žinomo pavadinimo, vadinasi turi tuo didžiuotis, nes jau palipai vienu, gal dviem laipteliais aukštyn ir atsiplėšei nuo nelaimėlių juodadarbių..). Taigi reikalas ne vien pasiekimuose - guodžiu save. Vieni turi gerų pažįstamų, kitiems sekasi CV atrankos loterijoje, treti gi labai savim pasitiki ir visiems tai skelbia, nors pasitikėjimo ir sugebėjimų lygis ne visada sutampa. Žinoma, grįžkime į pradžią, daugelis aukštesnių laiptelių pasiekia dideliu darbu, pastangomis, kantrybe ir vėl dideliu darbu. Ir jie yra šaunuoliai. Noriu tokia būti ir aš.

Man sėkmė nesišypso - tai ir gerai - pagal planą. Užtenka jos mano gyvenime. Turėjau visus 22 metus so far. Dabar laikas pačiai. Seniai laikas. To ir atvažiavau čia. Pati. Pati. P-a-t-i. Jūs iš manęs juokiatės? Man taip norisi, antraip niekad neišsiugdysiu pasitikėjimo savo jėgomis...

Atleiskite, mylimieji, kad kol kas negalite manim didžiuotis. Aš - kambarinė.

mm.

pabėgimas iš Visko

2011-01-30T06:34:00.000-08:00

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi susirinkusi į visumą (prieš tai dužau į daugybę bukų šukių, kaip keramikinės, storabriaunės vazos dūžta, pastatytos dulkėti lentynose). Galimas daiktas, jausmas laikinas, bet nors tiek.

Ar kam pažįstamas jausmas, kai reikia (jauti tai visu savo kūnu) žinoti/daryti/suprasti Viską. Šita būsena dažnesnė paauglystės laikotarpiu ir tokiu atveju, jei esi visiškas idealistas pasimetėlis (pasaulyje). Nežinau, kas nutiko man, bet variantai viso labo du: arba paaugau arba man jau labiau nusispjaut, nei anksčiau.

Nebesigraužiu, jei nežinau vieno ar kito dalyko, nebekaltinu savęs siaurabukiškumu, kažkaip net kompleksų mažiau turiu šią akimirką. Kaip žavu. Ir saulė kaitriai šviečia. Taip, tai laikinas jaumas, bet nors tiek... :)

Viskas būna madinga, po to - ne

2011-01-29T04:52:00.000-08:00

Aš nieko prieš pret-a-porter pirmąjį jos (dėvėjimo) sezoną, o haute couture man netgi patinka kai kažkas svečiuose įjungia fashion kanalą ir šis tampa elegantišku vakaro fonu (taip, šituos du prancūzinius žodžius aš pasitikrinau wikipedioj), bet apie visą kitą madą visuose kituose dalykuose aš turiu dvejopą nuomonę. Prisipažinsiu, pasiduodu madingoms spalvoms, nes jos į madą ateina turėdamos priežastį. Po žiemą vyravusių žemės spalvų, pavasarį visad noriu gaivių palečių Ir atvirkščiai, ateinant rudeniui - rimstu. Visa tai pateisinu natūralių gamtos ciklų įtaka. Tačiau niekaip nepriprantu ir, matyt, nepriprasiu prie mados tendencijų smulkiojoje architektūroje (namų interjerai bei eksterjerai), balduose (šį sezoną madingos pūstos sofos, kitą - pirkite plokštesnes, atsikratykite visų pagalvėlių (!) ir daugiau griežtumo, griežtumo daugiau (?!)...), beigi mene (mėgėjiškame labiausiai).

Ar pastebėjote, kokios dabar fotografijų mados? Ką geriau fotografuoti šį/praėjusį sezoną? Žinoma, aš neprimetu šitos pastabos visiems fotografams, nes kaip ir apskritai gyvenime, dar liko daugybė stilingų ir originalių kūrėjų, tą patį obuolį matančių skirtingai, bet dievaži, tie naujieji, prisipirkę veidrodinių Nikon'ų topocentruose viską mato švelniai, d e t a l i a i (dažniausiai antroje nuotraukoje iš dviejų koliažo), pasteliškai, pAsakiškai, ~~saldžiai~~. Mato keksiukus, sausainius (kitus tobulus skanumynus), senus/vintage virtuvės/sodo rakandus... Viskas taip nuglostyta ir tobula. Ach, kaip gražu, labai gražu buvo, bet jau atsibodo. Tampa nebemadinga. (?)

Epilogas: Menas negali būti madingu: ateiti ir išeiti iš mados. Jo esmė būti stilingu. Vos tik meno išraiška susigundo pasiduoti tendencijai (šiuo atveju, pastelinėms spalvoms, detalėms, švelnumui ir t.t), tuoj jau pat, tą pačią akimirką pasirašo sau nuosprendį netrukus žūti - išeiti iš mados, atsibosti, tapti nebeįdomus, būti kaip visi kiti esantys.

Loretos Fotopastelė/Allthebeautifulthings


Aidukės Nutikimai

Justės Boreikaitės fotografija

Tai kas nuo ko? :)
Daugiau žavingų nuotraukų žemiau (ir apskritai internete)

http://www.loretablog.blogspot.com/
http://www.aiduke.blogspot.com/
http://www.juste-boreikaite.com/

ir pabaigai mano visų laikų mėgstamiausia:

mm ir Mr. E

tai tiek šiam kartui

apsalusi pastelinė mm

Tai ką nors reiškia.

2011-01-28T06:57:00.000-08:00

Ką pirmiausia pastebėsite parduotuvėje, būdamas ištroškęs? Sultingai prinokusius apelsinus, gaivaus vandens butelį, šaltą pieną, sulčių pakelį... Ką matysite gatvėje, būdamas vienišas ir pasiilgęs žmogaus? Laimingas poras, susikibusias už rankų, besišypsančias moteris/vyrus, balandžius viens šalia kito burkuojančius. Nemeluoju.

Pastarosiomis dienoms pastebiu užrašus. Šituos:

Look for the dream that keeps comming back. It is your destiny.

"Šiandien – pirmoji Tavo likusio gyvenimo diena. Kodėl nepradėjus jos kitaip?" (skanuirsveika.lt)

"Gyveni tik kartą, tai kodėl negyveni tobulai..." ((c) Raganaitė)

"And I feel just like Im living someone elses life" (žodžiai iš Michael Buble dainos Home)

Tokia būsena apima kartą ar bent du į pusmetį. Ir žinau, kodėl...

Tobulus: Trečiadienio akvarelė

2011-01-26T03:26:00.000-08:00

Kol vis dar esu ieškanti savojo užsiėmimo, tol rytus pradedu vėlai. Dar lovoje vartantis ant kelių pasiimu kompiuterį ir trumpam užsuku į mėgstamiausią savo internetinę parduotuvėlę Etsy. Šį rytą ji man pasiūlė kaip tik tai, ko reikia apniukusiai dienai išblaškyti: tiesiog tobulą Nancy LaBerge Muren akvarelę. Dalinuosi.

Atgaiva akims.

Baila baila!

Norėčiau pabūti šitame vakare


Ir čia norėčiau pabūti. Labai.

Važiuosim į Kubą? Važiuokim, prašau!

Profesionalumo viršūnė

Ispanija, Barselona

Kuba

Mano mėgiamiausia

Kaži, koks ten šiušulas ant siuoliuko? Gal katė? :)

Daugiau rasite čia.

Geros dienos! :)

mm.

Viskas dėl nuodingų lūpų

2011-01-24T05:40:00.000-08:00

kad atkreiptum vyrų dėmesį, užsitepk ant lūpos vaisto nuo puslelinės, kaip mat visi stengsis tave "išgelbėti" nuo kažko, "stuck on your lip" arba neapdairiai išmesk nebereikalingą popieriuką su sąrašu, ko nepamiršti parduotuvėje, būtinai atsiras toks, kuris dėl tavęs nubėgs "extra mile" jį atiduoti :)) malonu.

----------------

Žiūrėjau į ramų jo veidą ir nežinojau, ką pasakyti. Kitais kartais, vietoj žodžių, būčiau tiesiog pabučiavusi į skruostą, bet šį kartą mano lūpos buvo nuodingos. Visą savaitę tokios. Sunku nuolat išlikti budriai, kai bučiuoti vis dar taip svarbu... Po ilgų bendro gyvenimo metų poros tai daro rečiau arba visai nebedaro. Nebeglosto plaukų prieš užmiegant, nebesiglaudžia, nebeapsikabina susitikus po darbų, nešildo sušalusių pėdų tarp blauzdų, nebučiuoja šiaip sau, vietoj "ačiū", "myliu","gražiai atrodai". Tai tolina dviejų žmonių santykius, ardo besąlygišką artumą (kaip ir santykiai per atstumą). Taip norisi liesti.

---------------

Vakar po ilgo laiko buvom kine. Beveik kaip tikras pasimatymas buvo, tik puošėmės viens kitam matant ir grįžom į tuos pačius namus. Kartais taip norisi grįžti į 2009 rudenį ir išgyventi tas pačias emocijas, kai dar nebuvom pora, bet labai stipriai norėjom. Sentimentai. Matyt, tai vis dėl tų nuodingų lūpų.