Dienos bėgimo (ir vėl)

Welcome back! Grįžau į arklio bėgiko bėgimo takelį. Įsidarbinau televizoriuje. Iš manęs bando spausti sūrį, bet čia tikriausiai dėl to, kad atpratau nuo sūrmaišio rėmų, porą mėnesių nieko doro neveikdama. Dabar svarbausia pavalgyti pusryčius (nes pietums gali nelikti laiko) ir kaip nors išmokti nebūti šlanga vakarienės gaminimo klausimu. Norėjau viską veikti, tai va, ir veikiu. Kėdės projektą teks pristabdyti, nes dabar maga sau įrodinėti visaip, kad aš viską galiu, aš viską moku. Štai ir prasideda dienos, žemės drebėjimuose...

Kėdės projektas

Per visą šį laiką nuo paskutiniojo įrašo veikiau šiuos ir kitus dalykus: ėjau į darbo biržą, repetavau su muzikine grupuote (gitaristas ginasi naują bakalaurą - manau, į Šiaulius grįžau pačiu laiku. Mirkt), pirkau senovinę lempą, violetinių dažų su 30 proc. nuolaida, numyniau 20 kilometrų su naujuoju dviračiu, plakiau kokteilius pasiilgtoms draugėms iš Londono, ėjau į mokyklą nuomotis salės, feisbuke sukūriau Salsa Vasara Šiauliuose puslapį, įrašiau reklamą... Ir nors atrodo, kad kažką nuveikiau, paskutinėmis dienomis jaučiuosi labai neproduktyvi. Tokia net tingine jaučiuosi. Ypač po to, kai pabaigiau savo "Kėdės projektą".

"Kėdės projektas" buvo smagus. Mama šypsojosi, o tėtis dar visko pradžioje mano kėdes siūlėsi sukapoti malkoms :). Vis dėlto, savo planą įvykdžiau, nors galėjau jį įgyvendinti visa savaite anksčiau. Aišku, viskas gavosi truputį ne taip, kaip galvojau, bet už pirmą kartą sau atleidžiu :) 

Taigi. Vienoje kaimo dėvėtų baldų parduotuvių nusipirkau dvi medines, skandinaviško stiliau kėdes po 15 litų :)

Kadangi dažai kai kur buvo atsilupę, o kai kurie atlošo pagaliukai atsiklijavę, teko kėdę ruošti naujam dažymui. Nuotraukoje matosi dažų nuėmiklio darbas.

Po kelių dienų nelabai intensyvaus šveitimo gavosi štai kas. Tas vietas, kurios nenusigrandė, teko gremžti dar kartą. Saulėje nudegiau skruostus.

Tada dar pašveičiau staliuką prie to paties, kurį pirkau ten pat už 18 litų. Jei ne tas baisuokliškas rėžis per patį centrą, staliuką būčiau palikusi naturaliai padėvėtą.

Ir štai kas gavosi:

Prie nieko nederančios dvi pasiutusių spalvų kėdės :)

O čia pilkai violetinis kavos staliukas prie mano senoviškai samaninės sofutės :)

Čia mamos kompozicija, liepė šitaip :))

tai tiek. mm

Viskas nuostabu

Iš esmės viską pasako mano įrašo antraštė. Jei šis blogas būtų baltas vokas, o įrašo laukelis - A4 formato popierius, jame būtų parašytas vienas sakinys: Viskas nuostabu! Tokį laišką siųsčiau paštu geriems žmonėms, klausiantiems, kaip aš gyvenu, ir dar į savo paštadėžę įsimesčiau. Eligijui.

Štai, persikėlėm vėl gyventi kartu, bet panašu, kad kartu būnam dar mažiau, nei anksčiau. Jis pradėjo darbuotis pas savo šeimą, aš - savąją. Kol kas nauji mudviejų namai kvepia remontu ir pustuštėm sienom. Net naminiu šokoladainiu nekvepia, nes jį, taip gavosi, kepiau vėlgi - pas mamą :) 

O pas ją namuose dedasi gražūs dalykai: pražydo slyvos, kvepia nupjauta žole, galima vaikščioti su per mažais šortais ir deginti (jau! - gegužės pradžioje) porą metų saulės nemačiusias šlaunis (blush), dar galima užsidaryti palėpėje ir rauti iš visos gerklės Jamiroqui "Bad girls", bėgti slėptis nuo bitės ir tiesiog visu kūnu džiaugtis pavasario, o kartu ir savo atgimimu. Man šito labai reikėjo! Buvau labai pavargusi nuo miesto. Tikrai.

Valdiško darbo vis dar nesusiradau, bet veiklos stygiumi nesiskundžiu. Egzistencinės mintys atvedė ir tvirtai pėdas įkalė prie to paties, šimtą kartų galvoto, ilgus mėnesius nešioto projekto, kurio įgyvendinimui belieka tik...labai daug dirbti :) Todėl mama, viskas čia labai puiku -  dar geriau, kad valdiškas darbas nesimaišo :) 

Ryt keliauju pirkti darbo knygos ir nesibaigiančio tušinuko artimiausių mėnesių planui rašyti. Nes gerai kitados rašė - jei planuoji, vadinasi turi.

iki! 

mm

Po dvidešimties dienų

Jausmas iš didžiojo L grįžus į mažąjį š kol kas man neaiškus. Iš pradžiu buvo ramu ir sava, po to jau truputį neberamu, dar vėliau - nejauku nerandant sau vietos, o dabar į galvą pradeda lįsti egzistencinės-adaptacinės mintys, kai apskritai nebežinai kam šioj žemėj esi reikalingas. No panic! Mano mintys pozityvios ir gražios :) 

Tikėjausi, kad taip bus, tik neįsivaizdavau, kiek laiko praeis, kada, apimta pirminio nusivylimo gimtuoju miestu, pradėsiu norėti grįžti atgal. Ir žinot ką? Grįžti nenoriu. Matau Londone likusių draugų nuotraukas ir vis bandau suprasti, ką aš jaučiu. Nežinau, kaip tas jausmas vadinasi! Tikrai. Gal "...ir aš ten buvau" arba "mhm, šitą mačiau ir tą veikiau", bet jokių "ak, kaip ten gražu ir gera!" ar "oh vaikyti, kaip vėl taip norėčiau" nėra. Pačiai keista. Nenoriu į Londoną, nors čia nėra geriau geriau. Bet ir ten nebuvo.

Dabar apie tą miestą galvoju kaip apie laimo vaisių - žinau, kad toks auga, esu ragavusi, skaniai tinka Mojito, net buvau kartą pamėgusi, bet vėl kišti į burną nesinori. Tas nepatogus rūgštumo jausmas pradžioje, o ir skrandį po to ima mausti, jei per daug prisivalgau...

Man labai reikia veiklos ir kuo greičiau. Bet dievaži, kaip baisu ta žurnalistika, kaip stipriai jos nenoriu! Imtis "kažko savo" dar baisiau. Bet dar kažką nuveikti prieš tampant namų šeimininke noriu labiausiai už viską. 

Ech... Adaptacija. 

Buitiškai

Jaučiu, kaip mano pilvas klijuojasi... 

Vakar ėjau į pokalbį dėl darbo. Burnoj turėjau gumą. Žinoma, ketinau ją išspjauti vos tik ateis mano eilė pokalbiui, bet ėmiau ir pamiršau iš to didžio susijaudinimo! Kai pradėjau kalbėtis su banko (o taip, ėjau prašytis dirbti į banką - kad jį kur galas...) direktore, prisiminiau, kad mano burnoj ta nelemtoji kramtoškė. Jei būtų buvusi mėtinė, be vargo būčiau pakišusi ją po liežuviu, kaip tai darydavau dirbdama registratūroj, bet ne, ji buvo VAISINĖ, ta, kuri labai mėgsta tyžti... 

Tomis akimirkomis, kai reikėdavo tylėti, burnoj besivoliojančią, vis minkštėjančią gumą, stengdavaus nugrūsti kuo toliau nuo priekinių dantų. Bet vėl ne, ji vis maigėsi mano burnoj, lipo ant priekinių dantų ir vis labiau tižo. Net neįsivaizduoju, kaip atrodžiau prieš direktorę su gumos likučiais dantų tarpuose... Galiausiai guma visiškai pasklido po mano burną ir jau nebegalėjau prasižioti. Kiekvienas mano bandymas atsakyti į klausimą virsdavo "pasiutligiškų" seilių tramdymų neužtikšti ant dailaus direktorės kostiumėlio... Į kankinimosi pabaigą gumą, tiksliau tai, kas iš jos liko, nu ri jau.

Darbo negavau :)

Nėr vietos

Mano karietos ratukai buksuoja, mediniai arkliukai įsispyrę stovi vietoje, ir aš pasimetusi nerandu savo starto linijos. Šventės pasibaigė ir jau reiktų imtis veiklos: ieškotis naujų namų, naujo darbo, popamokinių užsiėmimų, imti dėlioti mintis į planus sąsiuviniuose, nunešti kompiuterį smegenų praplovimui, padėti valyti senų namų langus, išsikrauti lagaminus, po to juos vėl susikrauti, pagaminti indišką vakarienę, paskirti pasimatymą draugužėm, pabaigti pradėti skaityti "Šimtą metų vienatvės", ir taip toliau ir taip toliau...

Liekam gyventi Šiauliuose. Šypt. Woop Woop! :)

O čia mano mylimasis Jack Nicholson ir asmeninė Carlos Serrano fotografijų internpretacija 

Liemenėlė: veltinis, karoliukai, skersmuo ~5 cm 

Serrano fotos čia

Mano miestas

Vėlykos buvo speiguotos, namai dvelkė keptu paukščiu, kurį dažniausiai valgydavom per Kalėdas, o desertui vėl buvo vaisių salotų (su visais per 15 metų nepakitusiais ingridientais). Mama turėjo nupirkus megztuką kitai žiemai, bet ką jau, padėvėsiu jį balandžio vidury. :) Vienu sakiniu apibendrinant Velykas: Seniai buvau pasiilgusi artimo bendrumo...

--------

Mano mažyčiai Šiauliai bunda... Štai einu bulvaru, o jis man rodosi išdidžiai pakėlęs galvą. Tiesia savo atšylančią nugarą pilkais pastatais sulyg kiekvienu mano batelių kaukšelėjimu į naują grindinį. Karts nuo karto nedrąsiai nusišypso saulės spinduliu. Žvelgia pro apdulkėjusius pastatų langus. Pasitvarko seną kostiumą, paveržia kaklaraištį, juokingai paspjovęs į delną pasitaiso nuslydusią sruogą ir sako: "Žiūrėk koks aš, tavo miestas - gražesnis, nei matei praėjusį rudenį, gyvesnis, besiskleidžiant pavasariui, labiau atsipalaidavęs žmonių veiduose, bet vis dar savas". Boutique miestelis - nuo šiol taip vadinsiu (net ir su adidas juostom golfuose. Įsitikinau - visame pasaulyje taip yra - nebebijau.)

...ir Vilniaus gatvė visai nemirusi (!), ir tuščių vitrinų, panašu, jau mažiau, nei buvo rudenį. Tik, va, parduotuvių langai dar labai apdulkėję, bet taip smagiau! Yra kur palikti savo delno atspaudą praeinant.

mm